Pravertas langas. Taip tylu tylu.
Užuolaidą lengvai plevena vėjas.
Kampe molbertas stovi nebylus,
Tarytum klaustų — ar ilgam išėjo?

Ryškiom spalvom išplaukusi paletė,
Teptukai išrikiuoti eilėmis,
Ir drobė nebaigta, turėjusi žydėti
Nevystančiomis lauko gėlėmis.

Portretas kabo. Juodos liūdnos akys
Akylai stebi šviesią ertmę lango.
Juokaudamas ne kartą yra sakęs,
Kad siela jo keliaus tiktai į dangų.

Patvino akys, Skausmas toks gilus.
Dar tiek svajonių, tiek minčių turėta.
Ir drobė su nublankusiu žiedu —
Visai išėjo — pritaria paletei.