Miegokim, mano miela, dar nešvinta,
mums nebūtis akis užspaudė tyliai,
sugrįžt atgal į klaikų labirintą
mums nereikės, nes mūsų saulė jau visa pražilo.

Nors ne žiema, nors dar ruduo žingsniuoja,
nors sniegą padalinome būtam pasauliui,
jau nekrenta rasa mums žvaigždėmis po kojų,
ir jau kitom spalvom čia žydi mūsų meilė.

Gerai, mieloji, kad mes vaikštom rojuj,
kad vėl it kūdikiai nuogi ir nekalti,
ir kad nežemiška šviesa mums groja,
o tu man tarsi angelas raudodama kalbi.

Kalbi, kad gaila tau žvaigždžių ir saulės,
kad gaila Žemės paukščių ir trapių drugių,
kad nesugrįšim mes atgal margan pasaulin,
nuskynę žiedus nebūties blyškių gėlių.

Nors ir nebūsime malonėj spindulių — 
kita šviesa mums anapusė trykšta,
o aš ir vėl tavin be perstojo žvelgiu
ir vėl einu kaip saulėn vakarykštėn.