sapno buitis
kai su visam ateisi mano būti
į buitį žengdama tarsi į nebūtį
jauki vėsa įsitaisys kamputyje
namų kurie iš anksto tavo tapę
susigyvens daiktų nesugyvenamos
ligotos dvasios keliose lentynose
prisiminimais virs kažkas nesamo
nepažinaus tarytumei išgryninto
atremsi nugarą į sieną kiek dvejodama
ir siena atkartos kiekvieną liniją
tavęs jau buvusios tavęs tarsi duotybės
dabar lyg čia arba kaskart po to
kuomet žvilgsniu lydėdamas įvykusį
alsuosiu veiksmą neatsikartodamas
pirštus tarp pirštų žaidžiančius atodūsiais
sugniauši į kumštuką ir užmigsi
manam sapne pačios kadais sapnuotame