Trumpas sujungimas



  Neramus miegas naktį suplėšė atraižomis. Pirmas nubudimas prieš vidurnaktį, antras po valandos, trečias, ketvirtas. Penktą kartą pašokusi ir nusipurčiusi drebulį Algė apsisprendė daugiau nekankinti savęs, atsikėlė, prarijo tabletes nuo kraujo spaudimo, užsiplikė didelį puodelį kavos, vėl į lovą, apsikabino naują kulinarijos knygą, paglostė gražius paveikslėlius, gurkštelėjo deginančio skysčio:


                     - Suktinukai nusibodę. Kad taip ką įdomesnio. Iš paprastų produktų, bet įmantriau.
                     Dešimt minučių po keturių.
                     - Be reikalo neišgėriau migdomųjų. Būčiau bent pailsėjus.
                    Sriūbčiojo kavą. Su kiekvienu gurkšniu jautėsi gyvesnė ir optimiškesnė. Kol kas. Žinojo, kad po dviejų valandų bus sudirgusi, pasimetusi, pavargusi, vėl griebsis kavos, tikėdamasi energijos dozės, vėl mėgins apgauti nervus. Ir taip visą dieną. Nors tikrasis vaistas – miegas. Bet iš kur jį paimsi?


 Šeštą atsikėlė, perėjo kambarius. Svetainėje kvepėjo vakarykštėmis šveitimo priemonėmis, susipjovusių aromatų perviršium: pakalnučių puokštelė prie televizoriaus, rožės ant stalo.             - Nereikia nei tų, nei anų, - bet sugriebė tik rožes.


                     Pravėrė langą: įsiveržė paukščių balsai, šviežias oras, prisipildęs įžūlaus gegužinio aštrumo.
                     Algė sučiupo ir pakalnučių puokštelę:
                     - Visko per daug. Iš karto pastebės, kad esam buki provincialai. Persistengiantys.
                    Sumetė gėles į šiukliadėžę. Dar kartą įkišo galvą į svetainę, pataisė pakrypusią orchidėjos šakelę, užvertusi galvą žvalgė palubę: ar neužsiliko kokio voratinklio tiesiai virš stalo.
                   - Gerai. Ką čia beprigalvosi: naujų baldų ar kilimo nenupirksi.

 Prisėdo ant blankiu užtiesalu pridengtos sofos. Perlėkė akimis priešais riogsančią sekciją, prigrūstą tarybinių laikų knygų ir apkaišytą moliniais Dovilės niekučiais, kai lankė keramikos būrelį, po kiekvieno užsiėmimo parnešdavo naują dirbinį: va, ten lentynoje prie Baltušio – nykštukas su mėlyna kepuraite, dryžuotas dramblys nulėpusiomis ausimis, kreivas puodelis su didele putlia braške ant šono, o ten, prie enciklopedijų – jau tobulesni, vėlesni lipdiniai: skrendančių paukščių rikė pritvirtinta ant aukšto plono strypo, mergaitės statulėlė, ištiestoje rankoje laikanti besirangančią, iškištu liežuviu gyvatę. Šitą Algė vis ruošiasi išmesti. Šitas dukters kūrinukas jai baisus, vis atrodo, kad tik ta gyvatė nesugraužtų Dovilei gyvenimo, kad tik nebūtų pati sau išpranašavus nelemtą ateitį. Net juokais negerai kalbėti, o juo labiau vaizduoti bloga lemiančius ženklus. Bet ar jauniems tai galvoj? Jie ieško, jie viską kitaip kitaip.


 


  Algė pasiryžo: mergaitę su gyvate bukstelėjo šiukšliadėžėn ant išsivadėjusių gėlių. Dairėsi, ar nesirango dar koks šliužas. Nelemties ženklas.


 Atidarė duris į šoninį kambarį: makt nuo aštraus senatvės kvapo. Vos vos pravėrė langą. Palinko prie tėvo lovos, pataisė užklotą, nubraukė skreplius nuo pižamos apykaklės, pasiklausė švilpčiojančio lekavimo, pasilenkus po lova suėmė litrinį stiklainį su tirštu kraujingu šlapimu, šiek tiek loštelėjo nuo išjudinto dvoko, bet tik šiek tiek – Algė įpratusi prie senatvės ir negalės kvapų: mama, amžiną atilsį, keturis metus po insultų pragulėjo ant lovos, tėvas, ačiū dievui, kad ir besveikatis, kruta, vaikšto, tik su savo fanaberijom apsunkina ir savo, ir Algės gyvenimą: tualetas čia pat, viduje, bet ne, nešiks jis mat kambaryje, krypuoja į lauko būdelę vasarą žiemą, o nakčiai prie lovos stiklainį ir varo į jį, dažnai net per viršų.
                 Algė atsiduso: lai, svarbu, nieko labai neskauda, nesikankina, su atmintimi, mato, girdi, ko daugiau reikia? Aštuoniasdešimt šešeri sausio penkioliktą suėjo. Ko norėti? Ir taip gerai: paskaito, radijo pasiklauso, svarbiausia, viską valgo, nereikia košelių tyrelių it kokiam kūdikiui. Vėl atsiduso prisiminus mamą: insultai suparaližavo gerklę, tik per šiaudelį, tik pertrintą maistą, keturis metelius: sulyso, išgelto, akys išdidėjo, viskas susitraukė, o akys išvirto į besileidžiančiančias saules. Geriau neprisiminti. Algei ašaros kapt kapt į tėvo stiklainį.


                  - Ką aš čia iš pat ryto? Vis tas miego trūkumas graudulį judina.

Dar perbėgo dukters kambarį: viskas kaip buvo. Išvažiavo į Vilnių mokytis, paliko kabančius pačios pieštus paveikslus, kažkokių agresyvių, išsišiepusių grojikų plakatus, atverstas, turbūt nebaigtas skaityti knygas, išdraikiotus žurnalus, nuspirtus į pasienius batelius, išskleistus sijonus ir megztinius ant fotelių, rašomojo stalo. Drabužius, avalynę motina surinko, sutvarkė, sudėliojo, bet knygas taip ir paliko atverstas, gal grįžusi norės baigti skaityti. Ir vakar: apvalė dulkes, išvėdino, patikrino, ar veikia televizorius, atkėlus sofą, įsitikino, ar tvarkoj patalynė, ar kvepia įmestomis levandų šakelėmis, o ne pelėsiais, sustojusiu laiku. Grįžta iš Vilniaus Dovilė. Gan dažnai. Negali Algė skųstis, juk ne už jūrų marių mergaitė, bet įlekia kaip vėjas, išsklaido suplėkusį laiką, aptaško greitais žodžiais nuzulintas sienas ir išslysta pas drauges draugus, į kinus, teatrus, koncertus, o grįžusi vėlai įsirango, kaip kadais vaikystėje, į mamos lovą ir trumpais sakinukais sukužda savo smagiai besisukantį gyvenimėlį jai ausį. Algė tomis naktimis miega kaip kūdikis, atsikelia žvali ir laiminga, geria abi lovoje kavą, pasakojasi: kas, kaip, kur. Pastaruoju laiku tik Dovilė: vis apie meilę, apie vaikiną, su kuriuo pradėjo gyventi jo dailiame bute, su vaizdu į senamiesčio stogus, apie Augustiną, vyresnį už ją dešimčia metų, o telefonu prasitarė, kad ir išsiskyrusį. Algei ta statulėlės gyvatė lyžtelėjo širdį: kas gero iš pasimetusio, kas gero tokiai jaunai mergaitei, kaip jos Dovilytė?


- O ką padarysi? Kas tavęs klausys? Ir taip gerai, kad bent pasipasakoja.


 


Susišukavo, suėmė plaukus į standžią uodegą, įsirengė į apnešiotus treningus: ai, kol nesusileidžia, nemeta, kas čia ją mato, kai vyras išplasnojo, rodos, ir veidrodžiai nereikalingi, nėra ko į juos dairytis ir dėl ko stengtis. Tas tai mėgo pakritikuoti, gal greičiau įgelti, prisikabinti. Atsiduso Algė: jeigu nemyli, tai ir brangiausiais rūbais neįtiksi, vis tiek kliaučių atras.


Užkaitė morkas, bulves, kiaušinius – padarys baltą mišrainę, šiek tiek silkės, šiek tiek žuvies, karštam – suktinukus su maltos mėsos įdaru. O jeigu vegetaras? Va tada tai tralialia.


- Gal reikia skamtelti Dovilei? Pasitikslinti. Bet anksti.


- Tegu mato, kad mes paprasti žmonės. Be įmantrybių.


Dukra prieš pora dienų lyg tarp kitko užsiminė: šeštadienį parvažiuos su Augustinu, turi bilietus į teatrą, Kaune seniai buvęs, o ir šiaip nori supažindinti, dar pridūrė, juokdamasi:


- Mamyt, pažiūrėsim, kaip tau jis. Tik nesinervink ir nepersistenk. Mes trumpam.


Pypt pypt telefonas, nespėjo Algė nė patikinti, kad tik tau, vaikeli, prie širdies, kad tik tau geras ir gražus, o kitiems kaip bebuvo.


 


Silkė paruošta, žuvis iškepta, mišrainė supjaustyta, Algė persirengus, pasidažius, pastačius ant virtuvės stalo termosą karštos arbatos ir du virtus kiaušinius tėvui, nusičiupo didelį krepšį, suskaičiavo apšiurusioje piniginėje litus ir išsmuko pro duris. Į turgų: paims šviežios mėsos, vaisių, dar šio to. Visada ko nors pritrūksta.


- Dar tik pusė devynių. Viską suspėsiu. Nėra ko panikuoti. Dar ir tėvą grįžusi išmaudysiu, nes tas senatvės kvapas svetimam tikrai ne prie širdies.


 


Turgus čia pat, važiuoti nereikia, linkt bekojui girtuokliui Vukui, linkt prie durų ant šluotos parimusiam Levui, linkt valkataujančiam vikšuniui, linkt jau grįžtančiai kaimynei Jonei, šnipšt šnipšt, girdi, dukra draugą parsiveža, reikia mėsos geresnės suktinukams, patarimai, aptarimai, palingavimai, svieto vakar ir šiandien palyginimai.


- Na, Algute, nebrangių lašinukų turiu, - įraudęs, aiškiai kauštelėjęs, per siūles sprogstantis mėsininkas kišo į panosę papilvės bryzą, kratė sutrūkusią patižusią pilką dešrą, - va, pusdykiai dešrukė, įplyšo, tai tik pusė kainos, Algut, imk imk ką čia galvoji, į puodą, tuoj išvirk, stovėjimui netinkama, bet į puodą, ata tata pirštus nusigraušit, tėvukui tikrai patiks, pipiruota, stipri.


- Kad man šiandien ne to, - moteris dairėsi į kumpius, fantastiškų kainų išpjovas, nedrąsiai prisilenkė prie įžūliai raudonuojančios jautienos, - man, Juozuk, ką nors tokio geresnio, suktinukams, Dovilė draugą parsiveža, atrodo, turtingą, iš Vilniaus, tai žinai, negaliu bet kaip.


- Žentą?


- Kas ten žino. Šiais laikais, - Algė most ranka, - gyvena gyvena kartu, vaikų prisigimdo, o nesiženina, viskas kitaip.


- Žentą. Žentą. Kur tokia mergiščia. Kaip vėjas, - pardavėjas įlindo iki pusės į kosčiojantį šaldytuvą ir traukė traukė iš pakampių gražiausius kumpius, išpjovas, - che che, užkišu kuo toliau, kad žiopliams akių nespigintų, tokioms, kaip tu, Algute, tokioms uogelėms kaip tu, prilaikau.


- Juozuk, man kad minkšta, trapi, ne timpa būtų.


Mėsininkas dukst gabalu kumpio į krūtinę į krūtinę:


- Algute, - vėl mėsos kavalkas bumpt į paširdžius, - iš kur man žinoti? Iš kur? Ar kiaulė sena ar jauna? Senės, o dar paršavedės, dvi dienas šutinsi ir nesušutinsi. O metinio bekoniuko nors žalią triuškink.


- Juozuk, savo nuožiūra. Gabaliuką, gerą gabaliuką. Pasitikiu tavim. Šlamšto neįkiši.


- Nu, reiktų tau šitą imti, - pakėlė ir ore siūbavo dailią rausvą raumens atraižą, - nu, Algute, bet ir pinigas gražus. Bus apie trisdešimt. Tau kaip bibliotekininkei tikrai per brangu.


- Sverk sverk. Ne kiekvieną dieną pinigus mėtau. Geriau nerizikuoti. Ar tikrai bus minkšta ir trapi?


- Šita – tikrai, - mėsininkas vėl kruvinu kumščiu dunkst į širdį.


 


Vidudieny Algė vos laikėsi ant kojų: namai kvepėjo tik ką iš orkaitės ištrauktu pyragu, radijas pasakojo apie cunamį Azijoj, senasis žmogus, kvepiantis muilais, garais, skutimosi putomis, gražus, šviežias, baltais marškiniais, mėlyna megzta liemene ir juodomis kelnėmis sėdėjo virtuvėje, pirštais bampsėjo į nertinę servetėlę ir kinkavo galva:


- Nieko gero pasaulyj. Nieko gero. Uraganai, drebėjimai, pjautynės. Nieko gero. Jau ir nebus. Tik pasaulio pabaiga.


Algė nesiklausė nei radijo, nei tėvo, užbaiginėjo ruošą, šveitė viryklės šoną, žvilgčiojo į laikrodį: Dovilė paskambino: jau ties Rumšiškėm, vadinasi, tuoj ir namuose. Metė akį į orkaitę: suktinukai skrudo, kvepėjo, dar pusvalandis ir baigti.


- Algute, pasakyk, ar anksčiau būdavo tokių cunamių, uraganų?


- Ai, tėte, ne tas man dabar galvoj.


- O tu manai mūsų Doviliukei jis tinkamas?


- Kas?


- Nu, tas Ogjustas, kaip tu sakai.


- Tėte, iš kur man žinoti? Pamatysim.


- Ale tai, piršis, jei atvažiuoja.


- Baik tu. Ne tie laikai. Dabar viskas paprastai, tėte, be piršlybų.


- Tai ko į mergaitės namus trenktis?


- Žinai, tėte, - Algė uždėjo ranką ant peties, pataisė pakrypusią akinių kojelę, kepštelėjo ausį, - gal tu daug neklausinėk. Geriau patylėk. Žinai, dabar viskas kitaip. Tegu Dovilė pati viską rikiuojasi. Ir valgyk su šakute, neimk pirštais.


- Nu, vaikeli, ar aš visai nukvakęs? Nekritikuosiu. Kad ir nepatiks – nė žodžio. O valgyt... Galiu ir visai nevalgyt, kur jau čia man senam kerėplai su jaunais.


- Nepradėk, tėte. Šiandien tegul bus svarbiausia Dovilė. O mes su tavim tik žiūrovai.


- Nu gerai gerai. Nusiramink. Drebi visa it kratoma šaka. Taigi, ne tavo jaunikis atvažiuoja, ne tavo. Doviliukės. Jie jauni: vienas į kitą, vienas į kitą, mūsų nė nepastebės.


Senukas čiuženo šeštadieninį laikraštį, vis sugaudamas krentančius akinius:


- Galva traukiasi ir traukiasi. Akiniai mane išauga, kepurės, marškinių kalnieriai, švarkai, net dantys didėja, plečiasi, o aš traukiuosi, - pajudino kaire atsikišusią plokštelę burnoje, pakinkavo galva. - Tai laikai.


Kilstelėjo, čiuožtelėjo du žingsnelius, atsilaužė apvalaus pyrago kraščiuką ir it mokinukas greitai vėl ant kėdės, vėl šiureno laikraštį ir burnoje tirpino saldžiarūgščius gabaliukus.


Algę, jau įlindusią į pilką sijoną ir mėlyną palaidinę, nerimas trankė iš kambario į kambarį: vis lygino baltą staltiesę, taisė lėkštes, šakutes, peilius, net užuolaidas klostavo, trukčiojo, viskas kliuvo, viskas atrodė ne taip, kaip pridera. Pagaliau neiškentus maktelėjo raminančią tabletę: suprato, verčiau būti chemiškai apdorota, o ne drebančia neurostenike.


Tėvas šaukė iš virtuvės.


- Algute, o ką veikia tas Ogjustas? Sakei bagotas. Iš kur jo turtai?


- Tėte, nepradėk. Pašnekėsim, kai būsim dviese.


- Bet man reikia žinoti.


- Nekilnojamas turtas. Dovilė taip sakė. Turi firmą.


- Kilnojamas turtas? Algute, - nespėjo išsiaiškinti koks jau tas turtas kilnojasi, kieme suūžė mašina.


Algė apsitapšnojo plaukus, šonus, apglostė dar kartą tėvą ir puolė prie durų.


 


Senas namas nušvito: jaunystė, šypsenos, nerūpestingumas, grožis girgždino išvarpytų rąstų sienas ir nusitrynusius baldus. Visuose kampuose skambėjo dviejų žmonių juokas, žingsniai ir mostai šokdino sustingusį orą, amžiams sukabinti paveiksliukai krypavo ir tarsi iš naujo persirikiavo.


Augustinas aukštas, tiesus, akivaizdu, pasitikintis ir išdidus, pakštelėjo ranką Dovilės mamai, įspraudė puokštelę pakalnučių: girdi, subtilios gėlės subtiliai moteriai. Algė, kad ir susijaudinus, pasimetus, nusivylė: tokią pačią subtilybę ryte ištrenkė į šiukšliadėžę, ant stalo klanktelėjo vyno butelį, aišku, suskiemenavęs metus ir pavadinimą. Algė vos išlaikė nepasakius, tiks bet koks, mes apie vynus neišmanom. Bet nurijo ir žodžius, ir sunkumą, atsiradusį pamačius Augustiną: nei drovisi, nei pasimetęs, lyg gerai išsitreniravęs, matyt, dažnai pažindinasi su merginų tėvais. Bet kai susidūrė su dukros akimis, susigėdo. Dovilės akys ne blizgėjo, ne švytėjo – degė, plėtėsi, didėjo ir noko it sultingi vaisiai. Jos šaukte šaukė apie pilnatvę.


- Na na, vaikeli, kad tik ilgam, - burbtelėjo Algė virtuvėje rikiuodama lėkštes, po vyro išėjimo, visose porose ieškojo netikrumo ženklų. Laimė ir džiaugsmas jai atrodė sužaisti, suvaidinti, kaip jausmai pliušiniams žaisliukams, - glosto, myluoja, ir op lengva ranka į kampą.


 


Pagaliau susėdo. Senasis žmogus girgždino kėdę ir godžiai alkanu žvilgsniu lakstė per lėkštes. Dovilės draugas jam nepadarė įspūdžio. Jokio. Gal kad buvo be akinių: veidas atrodė išplaukęs, be jokių bruožų, lyg ir su akimis, nosimi, ausimis, lūpomis, bet susilieję, iš karto nusprendė - Dovilytei per prastas. Visai prastas. Niekai. Nusivylęs senasis žmogus bandė sugauti dukros žvilgsnį, išskaityti jos mintį, bet atsimušė į veidą, perskeltą nenatūralia, gal net graudžia šypsena ir aptrauktą baimingu nuovargiu.


- Dovilyte, vaikeli, atnešk man akinius.


Dovilė visiems pridėjo mišrainės, nušokavo į virtuvę ieškoti akinių, atnešusi pakštelėjo senukui į kaktą, užkabino kojelę, pakštelėjo į pakaušį, užnėrė kitą kojelę ant nukasytos atlėpusios ausies.


- Na, va, seneliuk, dabar gali kaip reikiant apžiūrėti mano draugą, - juokdamasi pasisuko ant kulno, glustelėjo prie Augustino, rūpestingai pilstančio vyną.


- Apžiūrėsiu, apžiūrėsiu, Doviliuke, būtinai apžiūrėsiu. Net arklį žmogus pirkdamas gerai apžiūri, - klaktelėjo, gavęs Algės niuksą, - bet pirma pavalgysiu. Alkanas kitaip mato. Blogiau mato. Viską reikia daryti sočiam.


- Valgykim visi, iš kelionės,- Algė kėlė lėkštes ir siūlė, pirmiausia, aišku, svečiui, o paskui jau ir senukui.


- Man silkutės, Algute, silkutės. Ne gabaliuką. Krauk daugiau, - ragavo, patenkintas čepsėjo, greitai smeigė, greitai kramtė, vis pirštu prilaikydamas krentančią plokštelę, - gali dar įdėti.


Algė nuraudus padėjo savo įrankius, piktai žvilgtelėjo į tėvą, nedrąsiai į svečią, bet tas valgė, kalbėjo, šypsojosi ir žiūrėjo tik į Dovilę. Moteris apsiramino: ačiū dievui, matyt, myli, jei taip žiūri. Akys viską pasako. Žodžiai - niekis. Nulekia, išnyksta, praslysta: vieną dieną myliu, kitą nemyliu. Žvilgsnis neapgauna.


Pasilenkė prie tėvo, įritino dar silkės:


- Tėte, imk ko nors kito: mėsos ar žuvies, mišrainės.


- Ne ne. Silkė geriausia. Nors dabar ta silkė jau visai kitokia, - ir pradėjo, niekas nesiklausė, šnekėjo pats sau, net nustojo valgyti, - va, Smetonos laikais... pas žydelį advento pradžioj nusiperkam statinaitę silkių, su sūrymu, su galvom, uodegom. Kokios silkės buvo. Išsitrauki, riebalai varva, burnoje tirpsta.


Smarkiai sučepsėjo, apatiniai dantys slystelėjo į lėkštutę, Algė pašokus sučiupo ir drebančia ranka bandė slėpti sijono klostėj.


- Algute, atiduok žiauną, įsistatysiu, - užkliudė dukros ranką, ištraukė plokštelę ir užvertęs galvą, išsižiojęs užsimovė ant šoninių kaplių, - na va. Jūs, jauni, tokių silkių net neuostėt.


Augustinas susijuokė. Gan garsiai. Suėmė Dovilės delną, prisilenkęs palietė lūpomis. Vėl susijuokė.


- Netikit. Netikit, kad smetoniška silkė geresnė už šitą? - senasis žmogus braukė nuo kaktos prakaitą, nuėmęs akinius trynė juos į liemenės kampą – rasoja, lyg per miglą viskas. Gyvenimas senam drumsčiasi.


Augustinas dar kartą sukrizeno, dar kartą paglostė Dovilės delną, dirst į kaistantį Algės veidą, mostelėjo rankomis ir juokdamasis palinko į senuką:


- Aš irgi turiu dieduką. Iš tėvo pusės. Jis irgi negali pamiršti smetoniškos silkės. Lygiai taip pat sako kaip ir jūs.


- Matot matot. Viskas teisybė. Viskas seniau buvo geriau.


 


Vynas, valgis, laikas, netylantis Dovilės juokas atpalaidavo ir Algę. Ji kažko klausė, pati pasakojo, rodė dukters molinius lipdinukus, net nusijuokė keletą kartų. Viskas vyko sklandžiai.


Senasis žmogus, prisivalgęs silkės, apsunkęs ir ramus, jau nekalbėjo, jau ir nesiklausė, tik pukšėjo, snaudė, net galva trūkčiojo, bet, kai akiniai trinktelėjo į stalą, išsijudino atgijo, neskubėdamas nusiblizgino stikliukus, šiaip taip pats užkabino ant išraudusių ausų ir pagaliau nukreipė žvilgsnį į anūkės draugą.


Kambarys akimirksniu pradėjo suktis, lėkštės skamčiodamos daužytis viena į kitą, nepažįstami žmonės kaip medžiai virto vienas ant kito ir lūžo, traškėdami lūžo. Bandė atsistoti, pabėgti, griebėsi už stalo, tas išsprūdo, suskilo į pašinus, skaudžiai lendančius į krūtinę, dūriai dūriai, kulka, jos skaudus smigimas į bliuškų plautį, oro oro oro.


Senasis žmogus dusdamas, žiopčiodamas, traukdamas staltiesę su visomis vaišėmis, trenkėsi ant nunešioto pilko kilimo. Gargaliavo. Springo. Šnopavo. Bandė tiesti ranką – delnas nuvyto neišskleidęs pirštų.


Algė plasnojo po kambarį, guksėjo drebėdama ir atsiprašinėjo Augustino:


- Vaje, kaip atsitiko. Atsiprašau. Labai atsiprašau.


Dovilė išbėgus į gatvę laukė greitosios. Augustinas, pasilenkęs prie senojo žmogaus, vis čiuopė pulsą: kartais pavykdavo, kartais ne. Kartais jau norėdavo ištarti – miręs, bet pajutęs virptelėjimą ir pasisukęs į susigūžusią Algę mirkteldavo – gyvas.


- Surinkit lėkštes, apvalykit, - mostelėjo į netvarką kambaryje.


Algė klupinėjo, graibė maisto likučius, šakutes, peilius, taurių šukes, vapėjo, net šypsojosi, viskas bus gerai, viskas bus gerai.


- Kiek jam metų? - Augustinas atsistojo, bandė padėti moteriai: viską ėmė iš jos rankų ir nešė į virtuvę.


- Kiek jam metų?


- Aštuoniasdešimt šešti.


- Gražus amželis. Mano diedukui – aštuoniasdešimt ketveri. Birštone, privačiuose senelių namuose. Labai patenkintas. Ne tik priežiūra, pramogų visokių.


Moteris kinkavo galva, bet nieko negirdėjo. Pritūpė prie išdribusio tėvo, palietė kaktą, ranką – šilta.


- Nieko gero nebus: insultas arba infarktas, - prisiminusi mamos kančias pravirko.


 


Algė ligoninėje prasėdėjo dvi dienas. Lašelinės, vaistai. Senukas atsigavo. Tik nešnekėjo. Žiūrėjo į vieną tašką. Gydytojai nieko nežadėjo: nei gero, nei blogo, santūriai šypsojosi, linksėjo: senatvė.


Dovilė išlydėjo draugą į Vilnių, atėjo į ligoninę. Motina bandė ją įtikinti, kad nesiaukotų, važiuotų su Augustinu, nekeistų planų, bet toji mostelėjo ranka, girdi, senelis svarbiau, draugas niekur nepabėgs.


- Nu nu. Vyrai nemėgsta susirūpinusių moterų. Ne jais susirūpinusių.


- Mama, baik. Tau po tėtės išėjimo, visi nedorėliai.


Abi patylėjo. Taisinėjo senuko patalus, vilgė lūpas, braukinėjo iššokusius prakaito lašus.


- Kažin ar atsilaikys? - Dovilė spaudinėjo telefono mygtukus.


- Vienas dievas težino.


- Mama, kaip tau Augustinas? Tik atvirai.


Algė atsilošė į sieną, užsimerkė, tarsi norėdama nuslėpti tiesą, tik krustelėjo lūpomis:


- Prastą įspūdį mes jam padarėm.


- Mama, o kaip jis tau pasirodė?


- Vaikeli, kas tau? Pervargai? - pridėjo virpančią ranką prie Dovilės kaktos, - kam klausi? Koks skirtumas, ką aš manau? Svarbu, kad tau gerai. Pamačiau, kaip į tave žiūri, pagalvojau, jei nemylėtų, taip nežiūrėtų.


Skambus patenkintos merginos juokas. Tarsi susivokus, kad ne vietoj toks linksmumas, užsispaudė burną delnu.


- Žinai, mama, senelis griuvo kaip kulkos nukirstas. Pakėlė akis, įsmigo į Augustiną. Kabinte įsikabino, galvojau, kad susprogdins. Mama, kad tu būtum mačius, koks buvo senelio žvilgsnis.


- Ką čia paistai? - pradarė palatos langą, - trūksta oro.


- Augustinas šypsojosi, o senelio akys plėtėsi plėtėsi ir, rodos, iššoko iš akiduobių. Iš išgąsčio. Tada krito. Griebė viena ranka už staltiesės, kita – už krūtinės ir krito. Kaip pašautas.


- Ką nori pasakyti?


- Nežinau. Bet jis išsigando. Jis kažką pamatė Augustine. Jis labai išsigando.


- Ką tu čia, Dovilyte, - Algė priėjusi glostė ilgus slidžius dukros plaukus, pati siūbavo iš nuovargio, - eik namo, pavalgyk, pamiegok. Susiskambinsim. Galvoju, gal kunigą reikia pakviesti.


- Manai viskas?


- Kas žino. Sakai, keistai pažiūrėjo į Augustiną?


- Ne. Pažvelgė paprastai. Bet pamatė kažką nenusakomai baisaus.


- Ne, Dovilyte. Matyt, artėjo priepuolis ar krešulys jau spaudė smegenis, tai taip sutapo.


- Manai?


- Nu ką jis galėjo pamatyti: jauną, gražų, linksmą vyruką. Ką daugiau? Nesuk galvos.


 


Senasis žmogus atsigavo. Parvežė namo. Gulėjo lovoje ir visą laiką tylėjo. Kai duktė pakalbindavo, sunerimdavo: akys patamsėdavo, netvirtomis rankomis stumdavo ją nuo lovos, tarsi bijodamas.


Vieną naktį Algė pašoko tarsi smaugiama šaltų pirštų. Tėvas sėdėjo ant jos lovos, užsidėjęs akinius, uždegęs šviesą, prisilenkęs alsavo jai į veidą. Rankose laikė mobilų telefoną.


- Tėte, - žiopčiojo ir duso, - tėte, kas atsitiko?


- Skambink Doviliukei, - ištiesė telefoną.


- Dabar? Naktį?


Senasis žmogus nė nekrustelėjo: niūriai žiūrėjo į besimuistančią dukrą.


- Skambink.


- Išsigąs. Galvos, kad kuris numirėm.


- Skambink.


Ilgas signalas. Pyyyypt pyyyyypt pyyyyyypt.


- Mama, kas? - užmiegotas neramus balsas.


Senukas drebančia ranka čiupo telefoną:


- Doviliute, čia aš, tavo senelis.


- Ar mamai kas nutiko?


- Ne. Viskas tvarkoj. Norėjau tik paklausti.


- Naktį?


- Nepyk, Doviliute. Kokia Ogjusto pavardė?


- Pavardė? Augustino?


- Pasakyk, kad ne Šiaučiulis?


- Šiaučiulis.


Telefonas klaptelėjo ant lovos, senasis žmogus dejuodamas pasikėlė ir iššlumšėjo iš dukters miegamojo.


 


Nevalgė tris dienas. Tik vandenį gėrė. Nešnekėjo. Atrodė toks liūdnas, nepaguodžiamas, Algė, vos išvydus jo veidą, pravirkdavo. Iškvietė gydytoją: ta pagūščiojo pečiais, prirašė raminančių ir išnyko. Atėjo kunigas: nieko nepadarysi, jei žmogus apsisprendė. Algė nesuprato, kam apsisprendė, nedrįso ir klausti, ar mirčiai?


Trečios dienos vakare prakalbo:


- Šiaučiulis. Algute, Šiaučiulis. Tas pats Šiaučiulis. Mūsiškis buvo. Su mumis bunkeriuose sėdėjo. Linksmas, toks gyvas visada, visus drąsindavo, kovinę nuotaiką įpūsdavo.


Krustelėjo. Sudejavo.


- Algute, kulnus vilkai graužia. Nubaidyk, būk gera.


Dukra kilstelėjo šakaliukus: kur negrauš, skylės, net kaulai šviečia. Pakišo surangytą rankšluostį, pakėlė žaizdotas kojas.


- Kas ten? Ar pragulos?


- Ne. Nusitrynę šiek tiek, tėte.


- Matai, kaip viskas keistai: kojų nesuvaikščiojau, o pragulėjau.


Algė apkamšė šonus, paglostė šaltą ranką, paguldytą ant šniokščiančios, smarkiai šokinėjančios krūtinės, pavalė seiles, užputojusias aplink lūpas.


- Kas galėjo pagalvoti, kad kojas sugulėsiu, o nesuvaikščiosiu. Tai gyvenimas.


Užsimerkė. Stipriai suspausta burna visai susitraukė, įkrito, veidas pilkas, gelsvas, dirbtinis.


- Algute, ar supratai? Šiaučiulis,- judino ranką, siekė dukros. Toji ašarodama suėmė ledinius tėvo piršus į savo saują. - Ar supratai? Šiaučiulis. Algute, jis.


Senasis žmogus mėlo ir duso, bandė pasikelti.


- Tėte, nusiramink. Mat jį galas tą Šiaučiulį. Kas buvo, pražuvo. Nesijaudink.


Gargaliavo, purtė galvą, dar labiau duso. Stipriai suspaudė dukros ranką, tarsi bijodamas, kad ta neištrūktų, nenueitų. Užsimerkė. Kvėpavimas sulygėjo. Algė pajudėjo, krustelėjo pirštus, pamanė, kad tėvas užsnūdo.


- Ačiū dievui, pailsės.


Norėjo ištrūkti ir nors trumpam atsitraukti nuo lovos. Pačiai iš nuovargio svaigo galva.


Neištrūko. Dukters ranka tarsi replėmis suspausta gulėjo tėvo delne.


- Algute, turiu tau pasakyti. Turi mane išgirsti, - tyliai sušvagždėjo.


Ji prigludo prie pat tėvo lūpų. Pūvantis kvapas, einantis iš senojo žmogaus, ją dusino ir smaugė.


- Vaikeli, Šiaučiulis. Jis. Jis atvedė stribus į bunkerį, visus sušaudė. Pats įlindo kaip savas ir pradėjo tratinti į visus. Du mano brolius: Kaziuką, Vincuką. O kaip armonika Vincukas grojo.


Algė atsitiesė. Laisvąja ranka suvilgė tėvo lūpas, mėlynas ir kruvinas iš sausumo. Įpylė šlakelį pražioton burnon.


- Tai va, vaikeli. Aš tada buvau namie. Tu viską žinai. Ir Doviliukė žino. Pasakojau šimtus kartų. Atėjo Judas, pasodino mama prie stalo, juk vaikų draugas, pašaukė mane iš pakrosnės, o tada sugriuvo visas garnizonas. Gerai: aš atlaikiau Sibirą, o mama, tėtė, sesutės ten ir liko.


Dukra vėl suvilgė lūpas.


- Šiaučiulis.


Kambaryje trūko oro. Sunkiai alsavo ne tik tėvas, bet ir duktė.


- Mūsų namus vežimais ištaršė. Tik sodas liko, - nusišiepė tuščia burna. - Gražus, žydintis. Buvo pavasaris, pats putojimas. Algute, kad tu žinotum, kaip mes gražiai gyvenom.


Tyla. Prie lango plakėsi musė.


- Ištaršė. Viską ištaršė.


Vėl tyla. Šį sykį dar ilgesnė. Trūkinėjanti tik nuo įkvėpimų – iškvėpimų.


- Šiaučiulis.


Musė dar įnirtingiau plakėsi į stiklą.


Senasis žmogus nejudėjo. Krūtinė kilojosi dar stipriau. Kriokimas sklido po visą kambarį.


Algė vėl bandė laisvinti ranką. Šalta jėga truktelėjo ją žemyn, prispaudė prie lovos.


- Tai va, Algute. Ar girdi mane? - lediniai pirštai atsileido. Moteris pasiėmė nutirpusią ranką, kratė ją.


- Girdžiu, tėte.


- Pakeliu galvą – sėdi prieš mane: tos pačios akys, lūpos, šypsena, duobukė juokiantis tik dešinėj pusėj. Ir šito lygiai taip pat. Plaukai tokie patys, stambiomis bangomis. Visos mergos ir nuo to kvatojo. Visai kaip mūsų Doviliukė. Plaukus aukštyn aukštyn. Taip savotiškai žerdavo, tik pirštų galais. Ir šitas Doviliukėss taip pat. Šiaučiulis sėdi prie mūsų stalo. Žiūri į mane. Glosto mano anūkėlės ranką, juokiasi. Dievulėliau, Algute, nenoriu daugiau gyventi. Nieko nenoriu.


Algę pradėjo pykinti. Susirietusi nubėgo į tualetą. Kai grįžo, rado tėvą šlapiais skruostais. Nežinojo, kaip guosti.


- Mūsų Doviliutė su Šiaučiulio anūku. Dievulėliau dievulėliau.


Algė vėl išbėgo iš kambario. Grįžo spaudydama telefoną:


- Aš, tėte, jai pasakysiu. Viską pasakysiu. Tegu žino, su kuo susidėjo.


Lakstė po kambarį. Trumpi pypsėjimai Algę dar labiau stūmė į neviltį: pradėjo kumščiu daužyti sieną.


Senasis žmogus išsijudino, atrodė atsigavęs ir tikrai stipresnis už dukrą, nutvėrė ją už sijono krašto, bandė prisitraukti, bet medžiaga drykstelėjo ir liko kabėti nuleistoj bejėgėj rankoj.


- Algute, raminkis. Nesikarščiuok. Reikia gerai pasverti, išmatuoti ir skersai, ir išilgai..


Patylėjo. Žiopčiodamas pasigavo oro.


- Ogjustas – tik anūkas. Jau kitas Šiaučiulis. Jis... jis – lyg ir ne anas. Galvoju ir galvoju, ar reikia mūsų anūkams tai žinoti. Galvoju ir galvoju. Aš mirštu. Galvoju ir galvoju. Senis Šiaučiulis miršta. Ir viskas. Galvoju ir galvoju. Algute, ar reikalingas tas žinojimas?


- Pasakysiu. Tegu Dovilė žino.


- Neskubėk.


Išgėręs raminančią tabletę senasis žmogus apsnūdo, nudžiūvo ašaros. Algė pataisė pagalvę, apklojo, apkamšė kojas, pirštų galais išstypčiojo iš kambario.


 


Pačiam vakare paskambino į duris. Įkaušęs turgaus mėsininkas užsuko paklausti, ar suktinukai išėjo trapūs ir minkšti. Algė neprisiminė jokių suktinukų.


- Na, tie, kuriems raumenį pirkai už trisdešimt litų, prieš dvi savaites, žentui.


- Aaa, - Algė suspaudė smilkinius. - Kada tai buvo. Geri, Juozuk, geri.


- O kaip žentas? - svirdinėjantis įraudęs, mėsa atsiduodantis žmogus nenorėjo trauktis nuo durų.


- Gerai. Tik tėtė serga. Labai pavargus esu. Nepyk, Juozuk, nėr jėgų šnekėti.


- Na na. Senatvė. Nepergyvenk taip dėl jo. Mes nė nesulauksim tokio amželio.


- Nepyk, Juozuk. Geri suktinukai buvo. Tik gal kitą kartą šnektelsim.


- Gerai gerai, Algute. Tu nepyk, naktį atsibaladojau, galvoju, paklausiu, kaip tas žentas, kaip ta mėselė. Nepyk. Eisiu.


Dar stabtelėjo.


- Jeigu prireiktų mėsos, na, pati supranti, laidotuvėms ar panašiai, atbėk, parinksiu kaip reikiant. Neliūdėk. Visiems tas pats.


Algė uždarė duris.


 


Per naktį sėdėjo virtuvėje. Galvojo ir galvojo. Mosteldavo rankomis, susiimdavo galvą, painkšdavo ir vėl galvodavo. Dar keletą kartų skambino dukrai. Bet, kai ta pagaliau atsiliepė, motina spustelėjo raudoną ragelį: žodžiai liko galugerklyje.


Iš tėvo kambario pro praviras duris skverbėsi sunkus girgždantis kvėpavimas it dumples kas pūstų.


Namuose jautėsi svetimas kvapas. Algė pravėrė langus. Danguje slidinėjo žvaigdės.


- Tyra naktis.


Algė susirado žvakę, visuose namo kampuose aidėjo šlepsėjimai. Švelnūs, bet baugūs. Tokie pat kaip mamos mirties naktį. Tarsi minkšti, tarsi negailestingi.


Po kambarius švaistėsi gnomai. Lyg ir nepavojingi, lyg ir žiaurūs. Keliantys baimę.


Atidarė spintą: ieškojo juodos skarutės. Kai bandė ištraukti, aplink ranką susivijo gyvatė, iš skarutės kampo, pasislėpusi po auksine rože. Algė atšoko: tokia pati kaip Dovilės statulėlėje, su iškištu liežuviu. Nelemties ženklas. Algė drykstelėjo dantimis tą auksu žibantį skarutės kampą, nuplėšė, brūkštelėjo degtuką ir sviedė pro atdarą langą. Gyvatę, rožę ir liepsną.


 


Gnomai į senojo žmogaus kambarį sušlepsėjo paryčiu: užantspaudavo akis, lūpas, sukryžiavo rankas, sustabdė laiką. Suspaudė telefono mygtukus ir susisukusios gyvatės geluoniu bakstelėjo į Doviliukės sapną.


 

jorima