Parnaktʼ nušluoja vėjas dungų
Ir, rodās, nieką nebetrūksta,
Tik žodis geras vėlʼ pabrūngą
Ir abāliai unt stalą rūgštūs.


Lasioja širdį paukštis bāsas,
Šakelās pūtiną kraujuoja,
Ir kažną kur vėlʼ laikas neša
Visus vēnodai, be rytojaus


Be vakar, be unkstyvą rytą,
Sekundēs mīršta, kaip nebūvį,
Vėlʼ šiulumās nepasdalyta,
Jau lūngus tūmsiai ažusiūvą.


Mēnulį rudenīnią veidą
Priglaudžia pūtinas ir bėga
Raudonās ašarās, jau aisma
Žilais laukais lig pīrmą sniegą.