Amžinas pavasaris

Tai kas gi tu esi — ruduo ar amžinas pavasaris,
krūtinėn viesulu staiga įvirtęs
ir tapęs krištolinėm ašarom,
tik mirksnį lėkęs paukščiais, miršti?!

Tai tik todėl, kad prie tavęs prisiliečiau,
kad tavimi širdis alsavo,
kad begalinį mano ilgesį
už horizonto nešė akys tavo.

Tai tik todėl man dienos švito,
tai tik todėl dar  nesutemo,
kad iš ugnies, ne iš granito
dvasia tavy ieškojo peno.

Nors stoję sienos uždainavo,
nors akmenys giesmėm pražydo,
ant tavo kapo, meile mano,
vis meldžias mano žodis gyvas.
bitėžolė