Ponia Eugenija buvo perkopusi septintą dešimtį, tačiau vis dar stebino guvumu. Niekas nebegalėjo pasakyti, prieš kiek metų ji tapo penkiasdešimt šeštojo Apkasų gatvės namo bendrijos pirmininke. Tiesą sakant, niekas negalėjo pasakyti ir kas paskyrė jai šias pareigas. Dabartiniai namo gyventojai dėl to ir nesuko galvų – svarbiausia, kad patiems niekuo rūpintis nereikia. Laiptinė būdavo pravalyta, lauko durys šarvuotos ir su spyna, liftas veikė, o komunaliniai mokesčiai apskaičiuojami. Tiesa, ponia Eugenija buvo keistokas žmogus, tačiau niekas per daug nemaištavo prieš jos valdymo sistemą – mėnesio pirmosiomis dienomis moteris pasibelsdavo į kiekvieno buto duris (o jų buvo per šimtą), užsirašydavo šalto vandens skaitiklių rodmenis, o po keletos dienų ateidavo jau apskaičiavusi, kiek kam reikia mokėti. Šia sistema stebėjosi ir ją perprasti bandė tik naujasis ponios Eugenijos nuomininkas (kažkodėl jai name priklausė du vieno kambario butai), tačiau ir jam galiausiai teko tik truktelėti pečiais – lai.

Šalto vandens skaitikliai nebuvo vienintelė ponios Eugenijos keistenybė. Ji retai važinėdavo viešuoju transportu, tačiau jei ir važiuodavo, tai tik vieninteliu autobusu, kuris neaplenkdavo Apkasų gatvės. Juo nuvykdavo į polikliniką. Kiekvienąkart įlipdama į autobusą, ponia Eugenija apsižvalgydavo, ar nerasianti laisvų vietų. Jei rasdavo dvi, prisėsdavo ir mintyse lyg maldelę kartodavo žodžius: kad tik niekas šalia manęs neatsisėstų, kad tik niekas šalia manęs neatsisėstų, kad tik niekas šalia... Jeigu kas nors visgi jos maldų nepaisydavo arba jeigu dviejų laisvų vietų nebūdavo ir tekdavo klestelėti kieno nors pašonėje, ji visą kelią drebėdavo iš baimės, kad šalimais kiūto maniakas – nebūtinai žudikas, – kuris yra nusprendęs ką nors nedoro padaryti pirmam greta jo prisėdusiam. Ir jei, neduokdie, greta sėdintis prašalaitis nuspręsdavo lipti toje pačioje stotelėje kaip ir ji, poniai Eugenijai širdis į kulnus nukrisdavo. Tuomet ji, vogčiomis pasižiūrėjusi į maniaką, nuspręsdavo – ar apgauti jį ir išlipti kitoje stotelėje, ar lipti kartu ir prisišlieti prie kokio praeivio, idant maniakas išsigąstų ir pakeistų savo planus. Iš kur ši baimė atsirado, ji nesvarstė, niekam nepasakojo, niekas neklausė, o jei ir būtų paklausęs, atsakyti nebūtų galėjusi.

Laiptinėje susitikusi su kuriuo nors namo gyventoju (visus juos žinojo, tad niekada nebuvo supainiojusi svečio su gyventoju), persimesdavo vienu kitu žodžiu. O kalbėtis visuomet buvo apie ką: žinias, kitas televizijos laidas, namo reikalus – perdegusią laiptinės lemputę, numestą reklaminį lankstinuką, į vidų vis besiveržiančius benamius ar aplink balkonus besisukiojančius balandžius. Poniai Eugenijai atrodė, kad šis namas yra visokių blogybių traukos centras. Todėl, negana to, kad durys buvo su kodu, vakarais jos dar būdavo užrakinamos raktu. O jeigu koks vargeta ir įsprūsdavo vidun bei prisėsdavo ar priguldavo kur kampe, ji, mojuodama pašluoste, kurios niekuomet niekur nepalikdavo, vydavo jį lauk. Kartais jai padėdavo kitos senyvos kaimynės. Didelis triukšmas pakildavo laiptinėje, tad nabagas turėdavo ieškotis kito prieglobsčio.

Ne mažiau ponia Eugenija nekentė ir balandžių. Kaimynams primygtinai siūlydavo lesinti juos nuodais, daužyti skėčiais ar šluotomis. O savo nuomininkui jau vasaros gale liepdavo uždaryti įstiklinto balkono langus, nes jai rodėsi, kad šie nedorėliai lenda į butą, vos tik išvysta kokį plyšį. Ne mažiau jai nepatiko ir kai kurie namo gyventojai. Pavyzdžiui, virš jos nuomojamo buto gyveno kažin koks vyras, kurį ji vadindavo Rusu ir pasakodavo kaimynams, kaip jis purto kilimus taip, kad dulkės kristų į jos butą, kaip rūko nuo pat ankstyvo ryto (nuomininkas kartą girdėjo, kaip paryčiais, iškišusi galvą pro savo balkoną, ponia Eugenija Rusui rėkė: ar gali bent tokioj ankstybėj nerūkyt!), o svarbiausia pasakojimo apie Ruso nedorybes dalis buvo ta, kad kartą jis į jos nuomojamo buto balkoną bandęs įmesti bombą. Kiek tiesos buvo ponios Eugenijos pasakojimuose, žinojo tik ji pati. O gal ir pati nežinojo, nes šventai tikėjo tomis istorijomis.

Nuomininkas nelabai noriai bendraudavo su ponia Eugenija, nes ši buvo gana įkyri būsto savininkė. Pavyzdžiui, vos jam atsikrausčius ji pamatė, kaip šis valo langus ir ėmė įtikinėti, kad butą gerai iššveitusi ir jam esą nėra reikalo vargintis. Tą pačią dieną buvo atbėgusi su šluota ir jau taikėsi iššluoti virtuvę. Keliskart nuomininkas bandė paaiškinti, kad nuo šiol čia gyvenąs jis ir tikisi privatumo, tačiau savininkė tik kartodavo nesiklausydama: man nesunku, man juk nesunku... Paklausite, kodėl taip neįtiko naujajam gyventojui tvarkingoji šeimininkė? Atsakymas labai paprastas ir jau buvo minėtas šiame pasakojime. Ponia Eugenija niekuomet nesiskirdavo su savo pašluoste – tai buvo pilkšvas skudurėlis, kurį ji laikydavo kairėje kelnių kišenėje (beje, reikia paminėti, kad penkiasdešimt šeštojo namo gyventojai nėra matę jos vilkint kitais rūbais – tik apsmukusiomis treningo kelnėmis ir vasarą melsva berankove bei beforme palaidine, o žiemą tokiu pat beformiu pilku megztiniu). O ta pašluoste bendrijos pirmininkė valydavo viską: pradedant langų stiklais, baigiant lifto mygtukais ar durų rankenomis. Kai kurie namo gyventojai galėjo galvas guldyti, kad ir savo nosį pirmininkė valydavo tuo pačiu skudurėliu.

Taigi nuomininkui nelabai patiko buto savininkė. Užsukęs sumokėti nuomos jis visuomet būdavo pakviečiamas vidun į išties netvarkingą butą, pasodinamas ant marga lovatiese užklotos sofos, virš kurios ant sienos kabojo kilimas su rojaus paukščiais, tigrais ir kitais egzotiškais gyvūnais. Čia jis prasėdėdavo pusvalandį, kartais valandą, priklauso nuo to, keliskart ponia Eugenija viską perskaičiuodavo ir kiek nuotykių tądien jai būdavo nutikę. Kaskart ji papasakodavo tą pačią istoriją apie savo vyrą (taip, kadaise ji buvo ištekėjusi!), kuris žuvo autobuso avarijoje antrą jų bendro gyvenimo savaitę. Tad vaikų jie nesusilaukė, o ponia Eugenija taip jį mylėjusi, kad apie antrą santuoką nė galvoti negalvojusi. Taip ir leisdavo dienas viena, kol tapo šio namo globėja (ji taip ir sakydavo – globėja).

Prakalbus apie nuomininko ir ponios Eugenijos santykius būtina paminėti dar vieną keistenybę. Savininkė ne tik verždavosi valyti nuomojamo buto, tačiau, kažkokiu būdu suuodusi, kad butas tuščias, atsirakindavo jį ir įslinkusi vidun kažin ką veikdavo. Pirmąkart nuomininkas sunerimo, kai grįžęs po darbo rado užvertus balkono langus, nors galėjo lažintis, kad buvo palikęs juos atvirus, Tačiau tąkart jis tik trūktelėjo pečiais, bandydamas save įtikinti, jog tai arba vėjas, arba vaiduokliai, arba pats užmiršęs, kaip juos uždarė. Nenorėjo tikėti, kad kai jo nėra namuose, čia su pilkąją pašluoste darbuojasi ponia Eugenija. Tačiau antrąkart jos buvimo ženklai buvo tokie ryškus, kad savęs apgauti negalėjai. Moteriškė ne tik uždarė langus ir pritrepsėjo virtuvę, tačiau ir pakeitė vonioje silpnai degusią lemputę bei iššveitė vonią. Nuomininkas, tai išvydęs, iškart nulėkė ir bandė paaiškinti, kad jis norįs privatumo, norįs gyventi vienas pats savarankiškai, o jei ji norinti pasižiūrėti į savo butą, lai žiūri jam esant namuose. Tačiau ir šįkart jo žodžiai atsimušdavo it į sieną – ponia Eugenija kartodavo: man juk nesunku, aš tik iššveičiau, man juk nesunku...

Ponios Eugenijos keistenybės baigėsi vieną pavasario pavakarę. Ji kaip tik važiavo autobusu iš poliklinikos. Greta prisėdo tamsiais rūbais vilkintis vyras. Moteriškė apglėbė rankinę ir visą kelią sėdėjo įsitempusi, mąstydama, kaip čia pasielgus, kaip išsisukus iš maniako gniaužtų. Nusprendusi, kad lauke dar ganėtinai šviesu, kad aplink vis vien bus žmonių, ji išlipo savo stotelėje ir su siaubu išvydo, kad paskui ją išlipo ir šalimais sėdėjusysis. Greitu žingsniu patraukė savo daugiabučio link, visą laiką tarsi girdėjo žingsnius už nugaros, tačiau tikino save įsivaizduojanti. Bet pasiekusi namo kampą ir apsigręžusi nustėro – vyras ėjo paskui ją. Prišokusi prie durų suspaudė kodą, tačiau jos neatsidarė, prisiminė, kad pati įvedė taisyklę jas rakinti, drebančiomis rankomis žvangino raktus, kai pagaliau atsirakino, vyras jau lipo laipteliais, ji šmurkštelėjo vidun ir užtrenkė duris. Jau buvo beatsikvepianti, kai išgirdo telefonspynės pypsėjimą – vyras vedė kodą. Paknupstomis šoko prie laiptų, paspaudė lifto mygtuką ir išgirdo, kaip subraška trosai, leisdami lifto kabiną iš paskutinio aukšto (taip, pirmininkė iš trosų braškėjimo skirdavo, iš kur jis leidžiasi). Nutarė nelaukti ir į šeštąjį aukštą kopti laiptais. Nepamena, kaip vis lipo ir lipo, kol galiausiai pasiekė užlipo ir įsiklausė. Liftas kilo į viršų, manikas ją vijosi, dar kiek ir bus baigta. Įvirtusi į savo butą bei užsirakinusi duris moteriškė giliai šnopavo nuo tokio bėgimo. Tačiau atsikvėpti nebuvo kada – staigus dūris pervėrė krūtinę, jį sekė kitas ir septynias dešimtis perkopęs kūnas susmuko prieškambaryje. Kažin kas dabar globos mano namą, – šmėštelėjo paskutinė ponios Eugenijos mintis.

O juodai vilkintis vyras išlipo aštuntajame aukšte ir paskambino į devyniasdešimt septintojo buto duris. Jas atidarė silpatiška rudaplaukė, nusišypsojo ir švelniai papriekaištavo:

– Kur taip užtrukai?

– Būčiau atvykęs keliomis sekundėmis anksčiau, bet kažkokia pamišus tavo kaimynė prieš nosį užtrenkė laukujas duris, – gūžtelėjo pečiais eidamas vidun. – Gerai, kad bent raktu neužrakino, o tai būtum turėjus ateit manęs pasi... – paskutinį jo žodį nukando durų trinktelėjimas.

Penkiasdešimt šeštojo Apkasų gatvės namo koridoriuose tapo tylu. Tik po kurio laiko kažkas išsikvietė liftą – į kurį aukštą jis važiavo, niekas iš trosų braškėjimo nebegalėjo atskirti.