Ar kada nors taip džiaugės akys
Išvydusios vos tris spalvas,
Kurios aukštai mėlynėj plakės,
Lyg skrist norėtų per dausas?
Neskrido debesim, į žemę leidos,
Prie rankų glaudės, virš galvos,
Ir švietė jauno, seno veidas
Žmogaus motulės Lietuvos.
Ne lietūs, ašaros jas prausė,
Šį kartą džiaugsmo ir garbės,
Kad po nakties aušros sulaukė,
Pakilt gyvenimui galės.
Gėlės žydėdavo ir vyto,
Žemė nubaldavo sniegu,
Tik trispalvė kiekvieną rytą
Bokšte sušvisdavo šilku.
Dabar nurimom, apsipratom,
Tarsi nepastebime jų,
Kurios mus telkė, Laisvėn vedė,
Buvo aplaistytos krauju.
Ne, neišbluko brangios spalvos,
Vis dega švyturiu širdy,
Pasauliui skelbia šalies vardą,
Kuri kaip pasaka graži.