Būna dienų, kai pasijunti visiškai išsimušusi iš savo rėmo, kelio ir tiesiog iš savęs pačios. Kas juokingiausia,  tai nekvepia jokia tragedija, tad kurį laiką to gali net nepastebėti. Plaukioju, žingsniuoju, kartkartėm atsimušu į sienas, bet minkštai. Tada lemtingą, o gal atsitiktinę akimirką pajuntu, kad kažkas ne taip. Kažkas veržia tarsi nepatogi megztinio siūlė, kutena, kelia niežulį. Pradedu sukiotis, rangytis, mėginti užčiuopti panižusią vietą ir žūtbūt atsikratyti to nemalonaus jausmo. Dar vieną, atrodytų įprastą kartą mirkteliu ir pamatau, jog stoviu svetimuose batuose... Ir vėl susapnavau ežiuko, pasiklydusio rūke, sapną. O sapnuoju aš daug. Visi sapnuojame. Ir daug kartų ežiukais tampame, gal net dažniau nei savimi.