Mūsų bažnytkaimis baigiasi bevardžiu upeliu apsupta kalva, ant kurios stūkso senos jaukios kapinaitės. Audros išjudino prie vartų rymantį medį. Pakako silpniausio stuktelėjimo, ir galiūnas milžinišku šaknų gniužulu trenkiasi į tvorą. Dailidė Nikodemas nugeni dar sveikata trykštantį gražuolį, pritaiso atkaltę, ant trinkelių pakylėja. Atsiranda patogus suolelis, kviečiantis kiekvieną čia užsukantį ar praeivį klestelėti ir, šiek tiek atsipūtus, tęsti savo žemiškąją kelionę.

Pasitaikė, kad mirtinai pavargęs iš sostinės pėsčiavau namo. Buvo gūdus, pilnas netikėtumų pokaris. Už kiekvieno kampo tykojo kulka, todėl žmonės gyveno tarsi pelytės po šluota. Naktimis stengėsi kojos iš namų nekelti. Mielai ir aš būčiau sėdėjęs šiltoje gryčioje arba triukšmingame bendrabutyje. Pritrūko bulvių su lašiniais – pagrindinio miestuose besimokančiųjų gardėsio. Nepriteklius privertė rizikuoti, todėl aš čia. Sėdžiu, ilsiuosi, stebėdamas po visatą išsimėčiusius žvaigždynus. Šalimais besirangantis žvyrkelis suka ir pro mūsų sodybą. Kieme sužybsi žiburėlis. Tikriausiai tėvas žygiuoja į tvartą pasižiūrėti, ar avelė neapsiėriavusi.

Staiga kažkas šlumšteli. Išgirstu didokų aulinių batų, užkliuvusių už pasipainiojusio akmens, bilsmą, bjauriausių keiksmų palydėtą.

— Nerėkauk, drauguži. Šalia kapinės. Nežinai ant kokio kipšo užšoksi, — perspėja bendrakeleivis.

— Bailys atsirado, — nepasiduoda pirmasis. — Matysi, palinkėsiu visiems numirėliams labos nakties ir nieko neatsitiks.

Suklūstu. Tai vietiniai girtuoklėliai, žmonių stribais vadinami, keliauja naminės parsinešti. Mikliai šmurkšteliu po krūmu. Žingsniai jau čia pat.

— Padėkdie! — šūkteli prikimęs balsas.

Nesulaukęs tolimesnių žodžių, lyg iš po žemių užbaubiu:

— Dėkui!

Griovio šlaitu kūliais ritasi abu vyriškiai. Nesidairydami skuodžia būstinės link.

Vos neprunkšteliu į delną, pro šakas stebėdamas nevykusį spurtą. Atrodo, net dangus prasišiepė iš nuostabos. Tačiau juokas juokais, o nerimas ir man į širdį ima slinkti. Juk laukas naktimis labai ausylas.

Namai pasitinka mane tylėdami. Tyliu ir aš. Nė žodeliu neprasitariu apie patirtą nuotykį. Iš ryto mama, prikrovusi kuprinę maisto, takučiu palydi iki vieškelio. Linkėdama sėkmės, grįžta atgalios, palikusi savo berniuką vienut vienutį, slogių minčių, graužaties kamuojamą.

Po kelių savaičių komendantė įteikia laišką. Krūpteliu. Atplėšęs voką, ieškau kokios nors staigmenos. Nieko naujo. Namiškiai teiraujasi apie sveikatą, mokslus. Klausia, ar parvažiuosiu per Naujuosius namo. Užsimena ir apie stribukus, kurie miškinių jau po spintelių stalčius griozti išsigudrino. Nudžiungu, minėtų liaudies ,,gynėjų” drąsą patikrinęs.

Vis dažniau prisimenu neseniai išguito dėstytojo puse lūpų prasitartą frazę: melas, apgaulė vien įtarimus ir baimes sėja. Šiandien sąžiningo šviesuolio gyvenimo kelias iki atšiaurios baltųjų meškų karalystės nutįsęs. Kaip būsimasis istorijos mokytojas, pamažu pradedu suvokti amžinų klastočių paslaptis. Visa ko pradžia — stipresniųjų įtakota baimė. O mums tik meluoti belieka.

Dažnai juntu liepto galą priėjęs. Bet, jei ne aš, tai kas tėvynainiams tiesą pasakys? Maištingas protas naują mintį diktuoja: prieš pateikdamas įvykius, išvaryk iš savęs dvilypę baimę, vengiančią faktų, su karčia tiesa prasilenkiančią.

Pavasaris šiemet turėjo būti ypatingas. Baigtos studijos. Nauji horizontai šviečia. Tačiau mano diplominis darbas užrakintas slaptųjų tarnybų seife. Atseit per daug jame pilietinės drąsos. Prieš akis — tamsi nežinia. Bet klaiko nepripažįstu: ir pro užtemdytus langus spindulys prasiskverbia.