Kai įpūsti jausmų negali
Pavargau. Nelaikau. Nori eiti? Paleidžiu.
Nori griūti? Tai kas? Juk regi, kur bala?
Kam draskytis? Kam pykti įraudusiu veidu?
Kam lipdytis prie to, kam esu nemiela?
Laisvė būt ar nebūt.. Ją galiu tau suteikti,
Nes dėl meilės turtinga lyg deivė esu.
Leidžiu spręsti pačiam, ką pradėt, ką pabaigti,
Kad paskui man nekergtum praradimų visų.
Būsiu tau nebylė. Visos dovanos baigės.
Į skirtingas puses krypsta skilę keliai.
Nešam savo jausmus užsikrovę kaip sraigės -
Aš - žavėjaus būtim, tu - prie kryžiaus kalei.
Leidau žodžiams užgyt, net randų ten neliko.
Jei stiklinėj audra, šaukšte slopsta aidai.
Jau prakuto vaikai, ką bereiškia skatikai?
Pats nuspręsk, ko tu sieki? Ar turi, ką gavai?
Jeigu tuščias glėbys, jeigu niekas nelaukia,
Atsimink, kaip tau siūliau stiklinę vandens,
Kaip ne kartą bandžiau purvo juodulius ašarom plauti
Ir silpnybių žaizdas bent kantrybe aptvarstyt, pridengt.
Jei šventei, pagiriok. Mano šventė praeina be vyno.
Ar tavi svaiginiai turi sielą man drumst ir mintis?
Nemanau, kad turiu su tavim pasinert į purvynus -
Ne paklodė esu. Ir tu šitą seniai supranti.
O riksmai ir keiksmai? Kam be reikalo virpinti orą?
Kibirkštėlės nėra, tad įpūsti ugnies negali.
Jeigu laisvas jauties, tai plasnoki, ropoki, kur nori.
Taip, aš vaikštau čia pat, bet esu daug toliau, nei toli...