*
Žiūriu į jaukią liepsnelę,
Kuri praskaidrina vakarą, tokį ilgą.
Jaučiu tai, kas mane slegia.
(Jis su manim, jis niekur nedingo).
Tyliai ir guodžiančiai leidžiasi snaigės,
Bet širdies užkloti jos negali.
Mano sparnuota pasaka baigės,
Uždarytos durys į stebuklų šalį.
Už lango tyliai juokiasi vėjas.
Žiūriu į tamsų dangų be žvaiždžių.
Išmetu norus, kuriuos sudėvėjau —
Vis tiek jie nežino, ko aš geidžiu.
Ar verta išeiti į tolstantį rūką,
Kuris miestą paskandino savyje?
Suvyto džiaugsmas kaip senas atvirukas,
Kaip nutrūkusi užmiršto sapno gija.