Buvo buvo, kaip nebuvo (9)


Knyga – šviesos šaltinis
Vat šitą pasakojimą tai reikėtų pradėti da iš anksčiau, nuo vienų Kalėdų, kai mokykloje pirmas karnavalas buvo, o aš te indėną vaidinau, „Drąsiųjų kelių“ knygų prisiskaitęs, o knygas apie indėnus labai mėgau. Nuo tada tikriausiai ir „užsikabinau ant knygų skaitymo“, teip  mamikė tėvui guodėsi:
– Tam vaikui geriau neduok valgyt, bet duok romaną. Ko jis te prie tų knygų daba prisvilo?  Užsikabino daba ant jų, tai i viskas i kapec, skaito i skaito per naktis. A tik ne iš tavęs išmoko? Tu tas knygas per naktis ryte ryji, matyt i jis nusižiūrėjo. Tai daba i daryk ką nors, o tai nebežinau i kas bus, bet čia geruoju nesibaigs. Iškvaišti gaili per tuos romanus. I ką te gero iš jų gali gauti? Aš nemėgstu jų skaityti i ma jų nereikia. Laikraštyje da biški paskaitau, a te kas numirė, a te da kas kur nors nutiko i viskas i gana ma tų skaitymų, tik akys pavargsta i viskas...
Aišku, pirmiausiai dėl to kentėjo mokslai, tad tėvas tada „uždėjo Veto“ ant visokių nereikalingų skaitymų i pagrasino:
– Baik te tuos romanus ėsti, vieną po kito. Vis tiek te iš to nieko gero nebus, tik akis pagadysi, apžlibsi i viskas, o tada da akinius reikės nešiot. Geriau kokią „Biologiją“ paimk, o tai aną dieną tavo klasės auklėtoja parduotuvėje pastojo, tai barėsi, kad nieko nemoki, tik pažymiai blogyn i blogyn...
Aišku, jo paklausiau, visas knygas aplenkiau popieriumi. A te laikraščiu „Pravda“, anos labai dideli lapai i daug ilgiau nesusitepa, o geriausiai tapetiniu popieriumi. Žodžiu, kas po ranka papuolė, tuom i aplenkiau i kvit i gerai. Da ant viršelio tą „Biologiją“ užrašiau, a kitą kokią „Istoriją“ i tada jau gerai, tada  visi patenkinti i tėvai namuose i mokytojai mokykloje. Mamikė i ta girdavosi kaimynes sutikusi :
– Kas čia tam mano vaikui pasidarė, tik mokosi tik mokosi? Toks stropus daba. Knygos i tos gražiai prižiūrimos i tas vaikas taip pasitaisė, tik skaito, tik skaito, su knyga gulasi i keliasi, nuo knygos i pavalgyt nuvaryt negalima...
Tėvas buvo tikras knygų ėdikas, iš bibliotekos parsinešdavo i mes da parsinešdavom, tai i pervarydavo per kelias naktis, jeigu tik patinka.
Žiemos vakarai ilgi, o i televizoriaus da tada nebuvo, tai i skaitėm knygas...
Iš pradžios da i elektros nebuvo, tai vakarais susirinkdavom prie sienelės tėvų lovon, te nuo sienelės šilta. Tėvas tada dvidešimto numerio lempą arčiau perkabydavo, prieš tai šviesoje, pavakaryje, gerai su laikraščiu lempos stiklo vidurį išvalydavo, knatą su žirklėmis pakirpdavo i žibalo pripildavo. Sutemus jau kvit nebus kada patamsyje žlibavoti. Kitą, dešimto numerio lempą ant sienos pakabydavo, mamikė, iš virtuvės atnešdavo, kai te darbus užbaigdavo. Tada tėvas pradėdavo garsu pasakas, a te kokias kitas istorijas skaityti.  Klausydavom mes tas istorijas, net  išsižioję, kol nesumigdavome.
Bandėme visada kuo ilgiau neužmigti, tokios tos pasakos, a istorijos įdomios, bet pirmiausiai tai mamikė sėdėdama i megzdama prie šilto pečiaus užknarkdavo. Da kruta, kruta pirštai su virbalais, o jau žiūrėk i užsimerkusi, tai tėvas i kibina:
– Nemiegok, da akis mezginyje pamesi, a į pirštą įsidursi. Eik lovon gult, jeigu miego jau nori. Matau, kad per dieną vis tekina i tekina lėkdama nuvargai, tai eik i ilsėkis, o mes kitą vakarą tas pasakas pabaigsim.
Mamikės tik akys blėst i vė žiūri i vė mezga, a te škerpetkas, a švederį kuriam iš mūsų. O kas numegs, daugiau nė kam, o i apsirengti i apsiauti i tėvams i mums reikia. Pirktinių drabužių tiek nebuvo, kaip daba pilnos parduotuvės. Turėjo siuvamo mašiną, vokišką ,,Zinger“, siūti mokėjo, tai i patalynę i mums vaikams drabužius pasiūdavo...
– Nemiegu, nemiegu da viską girdžiu, ką te jūs skaitot. Aš tik biški, tik seilikę išleidau, čia prie pečiuko taip šilta, šilta, sušniurau i gatava. Skaitykit, klausykit, kas, kad užsimerkus, o i aš viską girdžiu. Da ma reikia  čia šitą mezginio šoną pabaigti, tuoj švederis i gatavas bus, galima bus matuotis.
Tada tėvas i vė pradeda skaityti, o mes po pūkine kaldra, kaip viščiukai po perekšlės vištos sparnu palindę, tik galvos kyšo, vė klausome pasakų, kol i vienas po kito, kaip tie viščiukai, tik knapt, knapt i užsimerkiame. Tada tėvas paima sesutę ant rankų i nuneša į lovytę, o mus prikėlęs nuvaro gulti į savo lovą. Taip i baigiasi to vakaro knygų skaitymai...
Užmigdęs mus, tėvas da miegot neidavo, tada jau kitą kokią knygą paimdavo skaityti, bet ne visas iš eilės, jeigu negera, jei nepatinka tuoj šonan atideda. Pasirenka jam tinkamas i tik šitas skaito, bet kai perskaito tai i vė prie nepatikusių sugrįžta i vė da katrą išsirenka.
 – A ką te ilgais žiemos vakare veiksi? Televizoriaus nebuvo, o kad paskui i atsirado, tai ne ką te i parodydavo. Nieko gero, tik vakare „Žinias“ lietuviškas, da kokį dokumentinį filmą, vaikams pasaką, a filmuką parodydavo, tada devintą vakaro rusišką „Vriemia“ i da kokį indų filmą, moterims tik virkdyti i viskas, apie vienuoliktą kapec, ekranas jau mėlynas.
Tada tik knygos i gelbėdavo. Parsinešam iš bibliotekos, sau ir tėvui parinkę, jeigu patinka jam kuri, tai ką te laukt, per naktį i perskaito, net i parūkyt neišeina, tol skaito neatsitraukdamas, kol nebaigia. Mėgo labai knygas apie gamtą, istoriją i astronomiją.
Kitą vakarą pasisodydavo prie stalo mus su broliu i davai kamantinėt:
– Žinot vaikai, kaip įdomu apie tą „Dangų“ skaityti, apie žvaigždes, kiek te jų iš viso ir, kaip te jos įdomiai žybsi...
 Tada, jeigu geras oras, vedasi mus laukan i rodo visus žvaigždynus, vardija juos, kurie  tada danguje ir i klausia:
– Nu, bet vis tiek, nesuprantu, žiūrėkit, jeigu aplink žemę eisi, eisi nesustodamas tai sako, kad i vė namo pareisi? Na o jeigu aukštyn i aukštyn, tai kur te galas?
Mudu, su broliu tada puolam, vienas per kitą, savo astronomines žinia rodyti, aiškyti, kad te kitos galaktikos, kiti žvaigždynai, nors i patiems nelabai aišku, kaip te iš tikrųjų i ir. Tada tėvas nusišypso i sako:
– Va vaikai, o aš i galvoju, o gal tada te dievas, a da kažkas i ir... Sėdi sau i valdo mus visus, kad žemėje tvarka būtų... Negali gi teip viskas pats be priežiūros gi vykti...
Taip i prakalbam iki vidunakčio i da ilgiau, kol mamikė atsikėlusi neišeina laukan:
– A pasiutai, tėvai, pažiūrėk kiek valandų, vaikus sušaldysi, rytoj i tau į darbą i vaikams mokyklon. Jau kokios dvi ir, o jūs da čia vis ginčus varinėjat. Greitai praustis i drėbtis...
Kitą vakarą i vė tėvas knygą skaito, o i ma gerai, jis vienam kambarį prie sienos lempą prisitaisęs skaito, aš kitam. Prie kamino sienoje skylė, samanas aš tik prakrapščiau i matau viską. Kai tik jis perskaito knygą, atsikelia i kambario šviesą uždega. Tada aš iškišu koją iš po kaldros i pakėlęs aukštyn staigiai skubinuosi išjungti vaikų kambaryje elektrą. Jungiklis galukojyje, ant sienos gi, pats taip atsivedžiau laidus iki lovos, kad patogiau būtų.
Išjungiu šviesą i tada jau, pakišęs galvą po kaldra, apsimetu, kad miegu. Tėvas dažnai užeidavo pažiūrėti, a jau miegam, a šviesikės nepalikom.  Aš tada kenčiu, neišsiduodu, kad nemiegu, taip rūpi, kaip te tie indėnai bizonus po prerijas gainioja.
Tada palaukiu, kai tėvas atsigula miegoti, tyliai, tyliai atsikeliu i nuėjęs į virtuvę atsigerti, a te da kokiam reikalui laukan, atseit, susiruošęs tik fit, iš stalo stalčiaus prožektorių pasiimu i vė į savo kambarį einu. Lendu lovon i pasišviesdamas prožektoriumi vė kartu su „Harka“ po kalnus ar prerijas ant „Mustangų“ lakioju...
Mamikė ryte nė kaip prikelti negali, i skundžiasi virtuvėje tėvui:
– Na kas gi tam vaikui pasidarė, kad taip prikelti negaliu? Brolis tik drykt i gyvas, o šitas, vienas vargas, nesikelia i gana. Atrodo i gulasi anksti i išsimiegoti laiko ir, o kai tik rytas, teip i vargstu, nė kaip pribudinti negaliu...
– A nesikelia, sakai? Tuoj mes jį prikelsim. Turiu aš čia per juosmenį tokį prikėlėją, kaip mat gyvas bus...
Tada jau išsigąstu i aš, tik drykt, kai zuikis iš ugnies i į kelnes i gyvas jau. Stoviu prie stalo i knygas tvarkausi, lygtai jau senai atsikėlęs...
Bet kartą štai kas nutiko...
Kaip visada, skaičiau kažkokią knygą i paskui da pasišviesdamas prožektoriumi norėjau pabaigti, bet užmigau i ryte mamikė atėjusi išaiškino mano gudrybes:
– O iš kur čia tas prožektorius prie lovos guli i visai išsikrovęs, vos vos žiba?  Batareikes tik vakar naujas įdėjau, o jau i vė tuščios.
Tada jau aš puolu teisintis, kad naktį buvau laukan išėjęs i netyčia prožektorių kambarin parsinešiau i po paduška pasidėjau, o paskui jis ant žemės iškrito, o kaip te jis įsijungė, a aš te jį užmiršau išjungi užsimiegojęs nepamenu.
Tą kartą pasisekė i patikėjo, bet daugiau tokių naktinių pasiskaitymų jau nebedariau, gerai, kad da tėvui nepasakė. Tas tai tikrai mano gudrybes būtų išsiaiškinęs...
Algimantas