Kaip aš savo baimę praradau
Suįžūlėjo mano baimė visai - sekioja iš paskos, painiojasi po kojom, jau net ant galvos lipti bando ir vis patarinėja, nurodinėja:
-Atsargiai, saugokis, čia neik, ten nelįsk, nepaslysk...
Įkyrėjo jinai man su tais savo pamokymais, kažkaip pradėjau visko bijoti, jau net nežinau, kaip gyventi. Išsivedžiau ją į sodą ir sakau:
-Atstok nors trumpam nuo manęs, eik, pasivaikščiok pašešupiu, kol aš sode lapus grėbsiu.
-Kad aš bijau dėl tavęs, - dreba baimė.
-Tik eik, eik, nieko man neatsitiks,- genu ją tolyn. Matai, koks puikus oras, kaip aplink gražu...
Nusileido baimė prie upės, sliūkina susigūžus ir atsisukus vis klausia:
-Ar jau galiu grįžti pas tave?
-Dar ne, matai, kad dirbu, netrukdyk, - veju ją šalin.
Atsisėdo baimė žolėje, virpa dreba kaip epušė - taip baisu vienai. O tuo tarpu prošal vilkas cimpino - pusaklis, nes senas, piktas, nes alkanas... Pamatė kažką drebantį, pagalvojo, kad tai zuikis bailys - am ir prarijo. Aš mečiau savo lapus, drąsiai iškėliau grėblį ir šaukiu vilkui:
-Čia mano, atiduok!
Kad išsigando vilkas, mano baimę prarijęs, kad nustaugė laukais. Dar bandžiau jį vytis, bet kur tau pavysi - vilko kojos greitos, o baimės dar greitesnės...
Dabar gyvenu drąsiai, nieko nebijau. Bet kažkaip nesaugu darosi. Gal kas turit kokią atliekamą baimę - kad ir mažą, kad ir laukinę - aš ją užsiauginčiau, prisijaukinčiau, išsiauklėčiau...
Atsarga gėdos nedaro!