Į šiltus pavasario laukus atskrido
šalti kaip jūros žvaigždės vyturiai;
visi vieni stovėjo,
(visada tik taip, vieni)
ir negalėdami išskristi laukė
dovanos iš tavo pasakų dėžutės,
kurioj primirštas mažas draugas
tris žiemas sapnavo
dangų lapkričio ir keistą moterį,
mokėjusią kalbėti stovintiems.