Tai buvo seniai, kai kaime dar buvo tvirtos senovinio laidojimo tradicijos: dvi dienos ir dvi naktys nuolatinio budėjimo prie mirusiojo karsto.
Teresytė vos ne kasdien ateidavo pas dėdę Vinculį (taip jį vadino visas kaimas), atsisėsdavo ant kluono slenksčio ir klausydavo, klausydavo. O dėdė vijo pančius ir sekė savo sukurtas pasakas su laimingomis pabaigomis. Kai mirė dėdė Vinculis, šešiametė Teresytė nesuprato, kodėl renkasi liūdni kaimynai ir vis gieda, gieda – juk dėdė tik miega. Ji tikėjo laiminga pabaiga, kad dėdė Vinculis pamiegos ir atsikels. Ankstų trečios liūdesio dienos rytą Teresytė su mama atėjo į dėdės šermenis. Mama – ruošti gedulingus pietus, Teresytė – vedina vilties pamatyti laimingą trijų dienų liūdnų įvykių pabaigą, kai dėdė Vinculis atsibus. Viename namo gale buvo ruošiami gedulingi pietūs, o kitame – ramiai „miegojo“ dėdė. Prie dėdės vieniša rymojo dėdienė. Dvi naktis kaimo žmonės gėdėję, giedoję Kalnus ir valgę šermenų naktipiečius, buvo išsiskirstę rytiniam gyvulių liuobimui bei kitiems neatideliotiniems ūkio darbams nudirbti. Juk tądien visi ruošėsi palydėti visų numylėtą dėdę Vinculį į smėlio kalnelį. Teresytė, laukdama stebuklo lyg šventės, nutarė iššluoti kambarį, nes ant aslos voliojosi saldainių popieriukai ir kitokios šiukšlelės. Juk taip ją mokė mama, kad prieš šventę reikia apsišvarinti. Dėdienė net pagyrė Teresytę. Bebaigiant šluoti, dėdienė paklausė ar ji viena nebijos, nes jai reikia trumpam išeiti. Teresytę net juokas suėmė, ko gi čia bijoti! Pamačiusi dar prispardytų popieriukų po karsto lentos aptiesalu, ji palindo po karstu jų surinkti. Ir staiga Teresytė išgirdo kažkokius keistus, negirdėtus garsus. Lyg ir kažkas dužo, lyg kažkas sudejavo ar nusižiovavo, kaip mėgdavo daryti prabusdamas jos dėdelis. Apsidžiaugusi, kad dėdė Vinculis atsibudo, bet kartu ir išsigandusi, kad apsimiegojęs dėdė iš tos medinės dėžės neiškristų, staigiai išlindo iš po karsto lentos apkloto. Dėdė ramiai „miegojo“, bet ant ką tik iššluotos aslos voliojosi sudužęs vazonas su kalijom, o kažkokia moteris, palikusi atlapas duris, baisiai rėkdama, išlėkė į kitą namo galą. Moteriškė taip įpuolė į šeimininkių būrį, kad atsitrenkė į šeimininkės pečiun nešamą didelį cegoną, pridėtą bulvių ir dešrelių, paruoštų gedulingiems pietums. Šeimininkė – sau, cegonas – sau, o bulvės su dešrelėm nuklojo aslą. Nuo to riksmo Teresytei taip pasidarė baisu, kad ji klykdama puolė paskui moteriškę, tiesiai mamai į glėbį. Susiėmusi už galvos, surypavo dėdienė, o įpuolusi moteriškė, suakmenėjo ir pabalo lyg popierius. Tik mama, glostydama Teresytei galvą, šypsojosi ir vis kartojo: „Och, tu mano mažoji giltinėlė ant šluotos, och, tu mano mažute, nurimk, nurimk“. Ir Teresytė suprato, jog mirtis yra kažkas baisaus, labai baisaus, kad net suaugusi teta jos taip išsigando...
Taip ir liko gedulingi pietūs be pagrindinio patiekalo. O iš mažosios Teresytės širdelės, kartu su dėde Vinculiu, iškeliavo ir pasakų pasaulis su laiminga pabaiga...