Žaliais jūros dumblais pakvipęs ryto vėjas
žuvėdrų nerimą skardena saulės link,
ir draikos jūržolių plaukai kaip susipynęs tinklas,
nuo gintarų lašelių apsunkęs vakarais.

Tas vėtrungių raibumas — lyg lino juostos raštai —
pro laiko dulkes išdidžiai sodybų kraigus puoš,
nepastovioji saulės šliūžė lakiajam kopų smėly
atsispindės dangaus spalvos languos.

Tik Kuršių marių bangos vis tuo pačiu ritmu
skubės numirt į krantą, kur molas rimtį saugo.
O švyturys, paliestas audros rūsčiu pirštu,
rymos lyg žvejas prie gimtųjų vartų.