Šis vakaras —
mirksnis
amžinybės tyloje:
aukščiausias mirksnis
mano čia buvimo,
nušvitęs sieloje
nežemiška šviesa
kaip blyksnis,
kurio mirtingasis nepažino.

O rytas kėlėsi niūrus,
pirmoji snaigė,
man palietus veidą,
ištiško ant manos širdies,
šalčiu padvelkusi neregimybės.

Toks balsas amžinos tylos,
begarsis nerimas — sielos svėrė,
kaip aidas šis vakaras švyluos
tarp smilgų lapkričio bekelėje.

Ir siluetas vis pilkės,
išnyks miglose kartu su
lapkričio menkybe,
o siela šauks to vakaro — svėrės,
kol šauksmas įšals tyloje begalybės.