Vanduo buvo ramus,
Bet jis atnešė audrą.
Dar yra, bet tuoj nebus.
Šaltas vėjas nesiliauja.

Banga užlieja mažą širdį,
Verpetas apverčia ant šono.
Drėgnam guoly nieks nesušildys,
Kaip saulė nešildo žibuoklės lavono.

Aukštai žiba raudonos šviesos,
Vabalų sielos kyla į jas.
Vaitoja medis, šakas ištiesęs,
Aprauda savo nukapotas lajas.

O vanduo buvo ramus.
Nieks nepasakys, ką jis slepia.
Šitiek sielų ten rado namus,
Šitiek sielų jis buvo kapas.