Diena ateina, vos saulė ima kilti:
viskas paskęsta gyvenimo tėkmėje,
nakties tyloj atrandam pamirštą mintį —
kartais ji pradingsta nežinioje.

Tamsa nuslenka, nakties aidų negirdėt,
tik šaltas rasos lašas dar jaučia tylą,
nuo saulės spindulių jam nepasislėpt,
nes su jos šypsniu ir gamta prabyla.

Švelnus vėjas minčių pluoštą nuneša
prie rytmetinės žaros rausvų kasų,
girdim pabudusios gyvybės šauksmą,
kažkam žemė nepaliečia kojų basų.

Diena ateina senais pramintais takais,
jaunyste žvelgiančiom akimis žvitriomis,
o gal pamirštų kelių miražais tolimais
ar saulės šypsniu apgaubtomis širdimis.

Ateina pildyt sklidinai gyvenimo taures
išgerti, jei sieloje jausmas neramus, o
praeitos nakties ramybės ji nepratęs, tik
drąsiai dovanos gyvybei tylius žingsnius.