Vėlinių mintys (2)

Pabuvom svečiuose, gėles padėjom
Be iškilmingai sakomų kalbų.
Ugnelės plaikstėsi, o mes stovėjom
Su liūdesiu kaip vakaras tyliu.

Atgal tekėjo laiko upės,
Likimai kilo iš bangų,
Vieni žiedais gegužio supos,
Kiti — rugpjūčio vainiku.

Atrodo, atvedė už rankos
Kažkas visus tarsi vaikus,
Kur žemėje ramybę randa
Pavargęs nuo darbų žmogus.

Gal iš čionai taip pat nors lašą
Namo ramybės parsiveš,
Ir artimui dalelę mažą
Gerumo dar gyvam nuneš.

Gerai, kad Vėlinės dar šaukia
Pakilt širdim, dvasia aukščiau,
Suprasti, kad iš mūsų laukia
Gyventi santarvėj, doriau.

skroblas