Senas hunas Bargutajus stovėjo ant kurgano Ozo (kurį vėliau čia apsigyvenusios tautos pavadino Dniepru) pakrantėje, nusisukęs nugara į ramiai lygumomis vinguriuojančią didžiulę upę, ir žiūrėjo į vakarus, kur besileidžianti saulė krauju nudažė bekraštę stepę ir įvairiaspalvėmis žaromis papuošė minkštus debesėlius. Saulės atspindžiai žaidė jo žiluose plaukuose ir nutysusiuose ūsuose, kiek siaurokose azijietiškose akyse, atsispindėjo nuo kardo, atremto į žemę. Bargutajui nuo pat vaikystės saulėlydžiai keldavo keistą jausmą. Visą dieną jis elgdavosi kaip niekur nieko – kuisdavosi aplink jurtas ir su arkliais, plepėdavo su seniais ar medžiodavo. Bet saulei nurausvinus tuščių, beribių stepių tolumas, Bargutajus pajusdavo keistą nerimą kažkur pilve, po krūtine. Nerimą, susiliejusį su kažkokiu slaptu, kutenančiu egzistenciniu džiaugsmu. Jis pats nežinojo, kaip tiksliai apibūdinti tą jausmą. Tomis valandėlėmis jis jausdavo ir keistą nerimą, ir džiugesį, ir tarsi vienybę su jį supančia Visata, kurios dalis jis buvo iš pat pradžių, kurios dalimi yra dabar ir kurios dalimi liks per amžius, kai jo žemiškas pavidalas sugrįš į žemę, o siela... Ar turi žmogus sielą? Turi, privalo turėti, ir tai Bargutajus ypatingai jausdavo būtent tomis keistomis saulėlydžio valandėlėmis. Nuo pat vaikystės jausdavo. Dar būdamas mažas berniukas ir lakstydamas tai paskui motiną, triūsiančią prie jurtos, tai lydėdamas tėvą į medžioklę – jis visada, saulei pradėjus leistis, sustodavo ir ilgam susimąstydavo. Gyvenimas pralėkė greit, senasis hunas beveik nespėjo pajusti, kaip atėjo senatvė. Atrodo, tiek daug visko buvo gyvenime. Klajonės, kovos, vaikai... O viskas tarsi sapnas. Tiesa, kovose įgyti randai išliko, vaikai suaugo. Sunku net patikėti, kad praeitis tikrai kažkada egzistavo.

Graudu pasidarė senajam Bargutajui, prisiminusiam savo motiną ir tėvą, kurių jau senai nebuvo šiame pasaulyje. Jis būtų bet ką atidavęs, jei būtų galėjęs nors vieną dieną... Nors ir vieną valandą praleisti kartu su tėvais, apkabinti motiną, paspausti tėvui ranką, išsipasakoti viską, kas susikaupė per tą laiką, kai jų nebuvo šalia. Pirmas jį paliko tėvas – žuvo prie Uralo, mūšyje su skitais. Bargutajus buvo jau vedęs, spėjęs tėvams padovanoti pirmają anūkėlę. Po keturiolikos metų kažkokia sunki liga, siaubingi skausmai įveikė ir motiną. Tėvas liko ilsėtis kažkur stepėse prie Uralo, jo kaulus, ko gero, ištampė stepių vilkai. Motina buvo palaidota Ak Dengizo (vėliau pavadinto Kaspijos jūra) pakrantėje. Kiek gyvenime nukeliauta su žirgais ir vežimais, vis naujoje vietoje statant jurtas... Senai Bargutajus nebuvo gimtosiose vietose, prie Uralo. Ir jau kažin ar kada apsilankys... Artėja Bargutajui laikas palikti šį pasaulį. Nežinia kada – ar rytoj, ar po kelių metų, bet jo gyvenimo laikas vis labiau tirpo. Ateities beveik neliko. Viskas buvo praeityje.

Kažkas sukrebždėjo už nugaros. Bargutajus, kaip ir įprasta stepių klajokliui, stipriau suspaudė kardo rankeną ir staiga pasisuko, pasiruošęs kiekvieną sekundę šnioti priešui per galvą. Bet tai buvo tik jo mažasis anūkėlis Kuzurmačas. Rankoje anūkėlis nešėsi žaislinį, vyresnio brolio Saryzbeko padarytą lanką ir kelias vyteles vietoj strėlių. Berniukas priėjo prie senelio ir drauge su juo įsistebeilyjo į saulėlydžio nurausvintą stepę. Senelis uždėjo anūkui ranką ant peties. Virš jų žiebėsi pirmosios žvaigždės. 

– Seneli, tau nebaisu? – paklausė anūkas. 
– Hunai niekada nieko nebijo, – tarė Bargutajus, užgniauždamas širdį smelkiantį nerimą, – įsidėmėk tai, Kuzurmačai, įsidėmėk visam laikui. Juk tu ne koks apsirijėlis ištvirkėlis romėnas, kuris bijo net varlės. 
– Tie romėnai labai blogi? Dar blogesni už skitus? 
– Labai blogi, Kuzurmačai. Pats Tengris iš dangaus aukštybių prakeikė juos. Jie turtingi, sukūrę daug nuostabių dalykų. Senasis Aksubajus buvo ten, pasakojo apie jų miestus. Jų namai akmeniniai, šalia jų žydi nuostabūs sodai, o keliai taip pat grėsti akmenimis. Pas juos daugybė maisto, vyno, gyvulių – visko, ko tik širdis geidžia. Ten žmonės puošiasi auksu ir brangakmeniais. Bet jie labai blogi žmonės. Žiaurūs, nedori, apsiriję, pasileidę. Pavalgę jie viską išvemia kitame kambaryje, kad po to vėl galėtų apsiryti. Viskas pas juos perkama ir parduodama, net žmonių gyvybė ir laisvė. Juk mes, hunai, visi esame laisvi ir lygūs, o ten... Vargšus vergus jie uždaro į narvus, verčia kautis tarpusavyje, kad patenkintų savo šlykščiausias aistras, stato pinigus už kovotojus, lošia iš jų gyvenimo. Atiduoda svetimšalius vergus suėsti liūtams vien dėl savo malonumo, kad galėtų pasižiūrėti į juos mirštančius. Senasis Aksubajus matė, kaip viename mieste minia didelėje aikštėje privertė tarpusavyje kautis kelis mūsiškius, visi žiūrėjo, džiūgavo... Galėčiau tau papasakoti ir daugiau dalykų apie juos, kaip ten pas juos vyrai ir moterys tarpusavyje apsieina, bet tu dar mažas. Kai užaugsi, suprasi. 
– Papasakok, seneli, papasakok!!! Aš didelis, jau moku joti ant mūsų juodojo Baikumrako! Seneli, papasakok! Papasakok!!! – staiga smalsumo pagautas, įsirėkavo Kuzurmačas, tampydamas senąjį Bargutajų už kelnių klešnės. Senasis hunas suprato truputį per daug prasitaręs ir paslaptingai nusišypsojęs nukreipė kalbą kitur. 
– Va ten ta šalis. Ten, kur leidžiasi saulė. Toli, kur baigiasi stepės ir prasideda miškai, laukai ir miestai, – tarė Bargutajus ir pakėlęs kardą, jo smaigaliu parodė į besileidžiančią saulę. 
– Miestai? Niekada nemačiau, kaip atrodo miestai. Mes ten keliausim? – sušuko naujos smalsumo bangos pagautas mažasis Kuzurmačas ir ėmė šokinėti kaip padūkęs. 
– Keliausim. Vadai sako, kad pats didysis Atila veda mus ten, o šamanai žadėjo, kad didysis Tengris atiduos mums tą žemę. 
– Valio! Valio! Valio!!! – mažasis anūkėlis spygaudamas ir pasišokinėdamas iš džiaugsmo puolė lakstyti aplink senelį, po to įtempė savo žaislinį lanką ir iššovė strėlę (tiksliau, vytelę) besileidžiančios saulės pusėn. Bargutajus vėl graudžiai nusišypsojo. Taip nesenai dar pats jis buvo toks mažas, kvailas ir nerūpestingas...

Saulė nusileido, danguje sužibo žvaigždės. Du hunai, senis su kardu ir vaikas su žaisliniu lanku, leidosi nuo kalno. Mažasis Kuzurmačas šūkaudamas ir juokdamasis bėgo priekyje, o senasis Bargutajus ėjo iš paskos sunkiais žingsniais, paskendęs savo nelengvose mintyse. Prie jurtų degė laužai, ir senis labiau už viską norėjo atsigerti kumyso ir eiti miegoti, o anūkėlis – dūkti ir lakstyti su kitais vaikais iki vėlyvos nakties.