Laikas nebuvo jų draugas. Nei priešas. Metai bėgo. Kiek jų buvo? Atrodo, septyni. Tiek metų praėjo nuo pirmo iki paskutinio karto, kai matė vienas kito veidus ir ištarė „labas“. Jie buvo draugai, Jis ir Jinai. Jinai perskaitė, kad septyni hebrajiškai reiškia pilnatvę. Gal ir taip. Jinai niekada nesuprato, kas tai yra.

„Ar aš tavo draugas?“... Kažkada labai seniai paklausė Jis Jos. „Tu man pasakyk“. Su nuostabą pakeitusia šypsena veide Jis atsakė, kad taip. Jinai tokio klausimo Jam neuždavė. Gal Jis niekada nežinojo.

Laikas nebuvo jų priešas. Iš tų „pilnatvės“ metų paskutinieji buvo tiesiog žinojimas, kad vienas kitam yra. Bent Jinai tai žinojo.

Minty jai sukasi naktis, kai važinėjo ratais po senamiestį ir klausėsi vieno ir to pačio gabalo. Jo sena nauja mašina... Jam jinai labai patiko. Niekam jie nebuvo įdomūs. Ir jiems niekas. Muzika, gatvė, naktis, oras ir buvimas vienas kitam.

Ar Jis žinojo, kad Jinai Jam yra, kai Jis nusprendė, kad septynių (pilnatvės) metų užteks?.. Jis buvo labai protingas... Jinai Jį kartais vadino Einšteinu. Turbūt vienas iš įstabiausių dalykų Jai buvo, kad Jo gebėjimas mąstyti Jam visai netrukdė jausti. Bet Jis kai ko nežinojo. Nežinojo.

„Tavo protas ir mano širdis nesutars, kol tavo protas gyvens skaičiuose, o mano širdis – migloje.“ (Khalil Gibran)

Vartydama pirštais pieštuką, kurį Jis Jai atvežė dovanų iš ten, kur laikas nebuvo jų priešas, Ji mąstė, kaip ironiška, kad pieštuką puošia Pinokio galva. Taip, raudona kepurytė, didelės akys ir ilga nosis.

„Melavai, sakydamas „taip“. Ilganosi...“

Jie niekada nešnekėjo apie mirtį. O gal reikėjo. Matyt, suprato ją skirtingai. Kai ji žiūri į tą pieštuką... girdi Jo juoką. Ir savo. Jie daug juokėsi. Ir dabar laikas Jai tapo priešu. Nes „amžinai“ yra per ilgai. Per sunku. Per daug aišku. „Žinojimo“ nebėra. O Jai daugiau ir nereikėjo.

Ar Jam reikėjo?

„Mes nesuprasim vienas kito, kol nesupaprastinsime kalbos iki septynių žodžių.“ (Khalil Gibran)