Sugrįžtam vėlei,
             kaip kasmet,
                     į būtį šaltą ir nebylią,
Nes tik akimirkai trumpai
Nušvinta žvakių šviesoje
Mylėti, mylimi ir brangūs.
Lig skausmo artimi veidai.
Priglusti mintimis
           prie tų, kurie savus
                   gyvenimo takus numynė. 
Ir sudreba širdis
Lyg ta liepsnelė vėjy,
Ir ašarom neišverktom
Linguoja chrizantemos.
Deja, gyvenimui
            nesugrąžinsim
                      tų, kuriuos mylėjom.
Todėl ir grįžtame kasmet,
Prisiminimais nešini.
Ir susikaupę lenkiam galvas
Prieš tuos, kurie negrįžtamai toli.