-Eime, - pamojo ranka vaikinas tankiais, banguotais, aukštyn sušukuotais plaukais, - lipam žemyn ir traukiam pažiūrėti, kaip kultūra atrodo.

-Į baletą? – nuraudo merginos skruostai. – Juk tik ponams šis menas.

-O ko gi mes kitokie? Tvarkingi, kultūringi žmonės esam, va, baltiniai švarūs ir išlyginti, - ranka paglostė ant krūtinės gulančius marškinius.

-Bet aš nė gėlių artistams neturiu, nenešiu juk jiems šitos rugių šluotos, - sunerimo mergina.

-Netoliese yra turgelis – nupirksim kokį žiedelį.

-Na gal ir teisybę sakai... Atsibodo čia vėjo ir lietaus talžomiems stovėti. O ir į teatro pusę su tokiu pavydu akys krypsta, atrodo, visai šalia, o nuetiti niekaip nepavyksta.

-Nežinau kaip tau, Aldut, bet aš vos susiruošiu kur žingsnį žengti – kojos tarsi varinės!

-Būna ir man šitaip.

-Kad ir dabar, ar ne?

Nežymiai sudrebėjo tiltas, po juo kabantys į grandinę suverti masyvūs žiedai pradėjo lengvai siūbuoti. Netikėtai sustiprėjęs vėjas atnešė storą beformį debesį, apribojusį rudeninės saulės spindulius. Skubančių žmonių sraute link šviesaforo lėtai tipeno dvi figūros. Vyriškis baltais plaukais, ilga ruda striuke ir blankios spalvos kelnėmis prisimerkęs bandė įžvelgti besikeičiantį šviesaforo signalą. Užsidegus žaliai, kresna moteriškė šviesia striuke ir trumpa pilkų plaukų šukuosena nekantriai žvalgėsi į šalis, piktai murmėdama panosėje:

-Paskubėk, Stepai, tuoj autobusas atvažiuos.

-Ką jau čia paskubėsi kai sanariai kaip griaustinis traška!

-Nesiskųsk, tėvai, reikia dar į turgų užsukt – kauliukų paieškosim.

Taip besiginčydami abu nukrypavo turgaus link. Jiems jau visai nutolus, vieną akimirką pasirodė, jog vyriškis trumpai atsisuko į senamiesčio pusę. Pasirausęs kišenėje jis išsitraukė kažkokį sunkų pailgą daiktą, nužvelgė jį ir piktai sviedė į šaligatvio grindinį. Visame mieste nuaidėjo šaižus garsas, lyg kas ant žemės būtų numetęs veržliaraktį.