Neklausk, ar tikiu. Žiūrėk, ar aš nubraukiu baimę gyventi ir klyst,
Ar peni aistras kraujo versmės, o mintys ar nerias iš roplio pasenusios
                                                                                                                                                                                                                      odos?
Neklauski, ar myliu? Pajusi, ar atviros tau visos mano membranos,
Ar apšviestos jausmo vaiskiais spinduliais geismų labirintuose kertės?
Neklausk - pasitik. Išdygau pati iš savęs ant šio nesvetingos būties šalto                                                                                                                                                                                                                             kranto,
Kad rytą kiekvieną su tvinksniais ritmingais sukurčiau po himną,
O tįstant, tirštėjant kiekvieno vakaro prieblandai pargrįžti sukviesčiau                                                                                visas lopšines.                                                                                                                     
Laikyk glėbyje, neleisk subyrėt į žiojėjančias ilgesio properšas,
Ant kurių negaliu užrašyti, įspausti, išdeginti tavąjį vardą.
Prašau, neužmirški išeidamas kaktą paženklint dar kartą,
Prispausdamas savo ištroškusias lūpas.
Neklausk, juk išsineši.
---
 Pasiimu numestą rūbą, paženklintą tavo kvapu.
Palikt ar nunert tavo rankomis glostytą manąją odą?
Dar niekad neteko matyti ant rykų, rakandų pūliuojančių šitiek randų,
Kur eičiau, ką liesčiau, randu beprasmybę,
Tačiau vos tik sušnabždu vieną burtažodį, būtojo laiko laimingo erdvė                                                                                                      prasidaro - 
Iššoka iš pragaro katilo ten apanglėję jausmai ir vėl mudu Rojaus sode
                                                                                  laukiam savojo žalčio.
---

Žinau, suprantu, aš suvokiu, kad reikia gyvent,
Bet niekas nepakužda - kaip?
Nešiojant bestingstančio roplio užburtąją odą ar visą - lig žvyno
Nuplėšus, nudraskius nagais nuo savęs?
Juk būna dienų, kai jokie užkeikimai neveikia,
Nes sąmonės spyną tvirtai užrakino tas vienas vėsus bučinys.
Neklausk, juk išsinešei.
---

Sunku atsigrįžti per prievartą girgždinant sprandą,
Bet vaiko pirštukų mažų rausvas tvarstis
Užtraukia pačias mirtiniausias žaizdas.
Tylesnis už vėją slopus kuždesys iš Anapus.
Prisiekiu, aš būsiu, aš viską pakelsiu vardan mūsų meilės stebuklo. Girdi?
--

Liepsnelė virš kapo supratus,pritarus vos vos susiūbuoja.