Žmogus keliauja, didis noras veda,
į kokius tolius — tikslo dar nematyt,
savo esybėje gal tik ego bando,
ką atras, dievai težino — kaip pasakyt?

Riba pasiekta, šliaužia — akys veda,
o širdis trokšta nepraeitų kelių naujų,
kliedesyje svajonių pilis dar mato,
siekis žinoti, kuo daugiau paslapčių.

Žemė juk dosni: priglaudžia, maitina —
smėlio audros užkloja savo klotu,
saulė miražų voratinklius audžia —
jie tolsta, lieka tik smiltynai — nyku...

Kur vėjai, audros, kur tolumos plačios,
ten mintys klajoja dienoje, naktyje —
šioje žemėje žmogus — nekviestas svečias,
gal būt paklydęs, gal nykioje tremtyje...