Aš taip ilgai ėjau,
Ėjau ieškodama lyg pėdsekys,
Apkvaitusi nuo laimės kvapo.
Net lengvas šurmulys kuždėjo,
Eik, jau netoli, galbūt už kampo,
Už suvokimo beprotystės akys.
Ir vėl daužiaus į užsklęstas duris,
Jutau pulsuojant širdį.
Ji per garsiai plakė.
Meilės skonį ragavau,
Uždraustą lyg rojaus vaisių.
Taip troškau dantimis sugerti
Nuodėmingas sultis.
Juk man reikėjo tiek nedaug,
Tiktai pamilti, pakilti,
Ištiest rankas į tavo delnus.
Tiek nedaug — tik patikėti,
Kad niekuomet neleisi man nukristi.