Ne dėl rudenio kaltės

Raukšlėjas pilkas rudenio dangus,
Lietaus dygsneliai siuva debesis prie žemės.
Palaukėj vėjas, toks apsnūdęs, nerangus,
Rieškučiom lapų varį nuo takelių semia

Ir beria saujomis į upę, į lankas,
Bala nuplukdo klevo rausvą laivą.
O jei staiga pritrūksta lapų — na tai kas! —
Pripurto žemėn apkabinęs uosį laibą.

Pro debesynų properšą tartum vagis
Atsargiai tįsta saulės blyškus plaukas,
Paglosto žemės šerpetas, kurios sugis,
Kai vieversys pažadins klonius, o palaukus

Nubus, kas gyva, net ir grumstai sujudės.
Na, o dabar artėja laikas poilsiui ir miegui.
Medžius palieka lapai ne dėl rudenio kaltės —
Jausmams atšalus jų nesieja niekas.

Lacrima