Ar žinai, ko dangus sidabru apsitraukęs?
Ne todėl, kad per rudenį vėlei eini.
Šiandien kylančios saulės iš ryto sulaukus
Uždariau pasigavusi savo širdy.

Ir dabar ji ištrūkti į laisvę mėgina
Sproginėja ugniniais šypniais spinduliai.
Štai todėl mano akys visus apdalina
Šiluma, kaip bekraštės erdvės šviesuliai.

Ir tų blyksnių pakaks kad dangus apsipiltų
Ne lietum – ašarėlėmis džiaugsmo skaidraus,
Kad į taktą skambėtų po kojomis tiltai,
Kai pabirusį klevą jie šokiui pagaus.

O kai saulė kaip paukštė is rankų išsprūs,
Kol mėnulį pagausiu glėbyn neužtruks.