Išnyko praeitis,
Lyg šaltas rūkas išsisklaidė.
Sugėrė žemė ašaras ir juoką.
Be reikalo šaukiau:
— Dar neišeiki!
— Dar nepalik, juk man taip skauda,
Dar neužgijo atminties randai,
O žodžiai gaudžia lyg varpai koplyčioj.
Jie tokie šalti, putoti
Dūžta bangomis į sielą,
Nuplaudami tikėjimą ir viltį.
Gimt be nuodėmės, nuogai
Ir, Dieve duok, laimingai!