Lyg ne vidurnaktis ir laikrodis dar nemušė,

O šmėklų rankos graibsto už pečių,

Kadais gyvent atgimusius, pelytėm pavartė,

Mažais žaislais storulių katinų.

Vargšelės blaškos, bėga kolei randa

Mažytę landą tarp melo ir tiesos,

Naujus kelius ir klystkelius išbando

Svajonių žemėje, už jūrų, Vakaruos.

Pelėkautuos ne sūris – gudrūs bankai,

Greitieji kreditai ir mokesčių lazda,

Gražiai vilioja, gudriai prisidengia,

Kol išmuša jų puotos valanda.

Vieni puotaus, o jų linksmybes saugos

Teisėsaugos ir antstolių pulkai.

Milijonus vartai, tada tu draugas,

Visi kiti – pelytės, runkeliai, pelai.

Tik būna kartais, kai šviesomis nušvinta

Žygaičių žmonės, nauji tautos šaukliai,

Tada galingieji, valdžios šulai sutrinka,

Paleidžia gandą, kad referendumas nuodai!

Dar ne vidurnaktis, tik šiaip anksti aptemę,

Negali pasiduot žmogus keram,

Apgins jis Lietuvą, lietuvių tautai žemę,

Vienintelę pasaulyje vaikam!