O, kiek daug kalbančių Tavo vardu,
Pridengę žodžiais savo tuščią esmę.
Nuo teisiojo tiesos sieloje sprangu —
Savivalėje niaukiasi ir temsta.

Kai alksta stygiuj siela nerami,
Nebandau kartoti kančios kelio:
— Ar pats stebuklą sutverti gali? —
Tampu tapatus Tavimi, kurs kelia

Sau vien rūpestį, užslėptą gėlą,
Nemaldo į tylą žodžiai išberti.
O kaip kaltė? Grįžtu prie jos ir vėlei —
Tarsi žaizda negyjanti, gili.

Paženklinęs tylą, kryžiaus mostas
Skirs atgailą Kentėjusio vardu.
Kaltė į paviršių nesiropšto,
Nuolankumo mirksnis per saldus.

Kaip paprasta išpirkti kaltę,
Pažaidęs žodžiais į nuopuolį krentu.
Kiek gali siela prie altoriaus alkti,
Kad jis ženklu suliepsnotų vertu...