Šitą laišką rašau ant pageltusio popieriaus skiautės,
Kuri sugeria rašalą (pameni pirmąją klasę?),
Kad dangus dar toks pats – dažniau saulėtas nei apsiniaukęs,
Lietūs lyja retai, bet nuo stogo vanduo tąsyk laša.

Tačiau tai – nesvarbu. Daug svarbiau, kad šešėliai ilgėja
Nuo tų liepų, kurias kažkada mes kartu pasodinom.
Ir, žinai, dar turiu tavo nupieštą mėlyną fėją,
Ir tą širdį (kaip greit nulipdei!) iš pigaus plastilino.

Nesijuok, kad išsaugojau viską. Tiesiog nežinojai –
Nesakiau, nors daug kartų norėjau aš tai pasakyti:
Fėja – tu, o širdis... ji tikra, nes kai ją dovanojai
Man dangus (patikėk – dar toks pats) tada žemėn nukrito.

Tad paleidžiu aš upėn išlankstęs šį laišką į laivą
Ir plukdau jūra jį (juk laiškanešiai mirę) pavėjui,
Nes tikiu, kad likimas be kompaso randa jūreiviui
Plastilino saloj besišypsančią mėlyną fėją.