Tiek rudens, kad net upėmis braidžioja nerimo lapai,
Kad net parkas pradėjo kalbėti vėjuotom raudom —
Ir neliko senukų prie mažo staliuko šachmatams,
Ir nekaukši aistringu azartu lemties domino.
Net tavęs pasidarė per daug nukaukšėjus kaštonams —
O manęs — vakarėjančio kranto tuščiam atspindy,
Kad atrodo, išeisiu ieškodama nekeptos duonos,
O sugrįšiu nuo rudenio skausmo soti ir saugi.
Tu tiktai pasilik gelsvo rudenio lašo fragmentuos,
Už išbalusio rūko palauki be meilės manęs,
Aš pagrosiu tau giesmę be jokio kančių instrumento
Ir žiūrėsiu įdėmiai, kai rudenį viešpatys švęs.