Kai niekuo netiki,
tada tikėti pasakom imi,
tiki pasieks namus
išskridę juodvarniais vaikai,
pareis ruduo,
beržo šakas užmetęs ant laidų,
langinėse pražys lelijos.

O po klaidžios kelionės,
kai niekuo netiki, tada žinai
netikėčiausios audros,
karas ir nemeilė
pasislepia po ąžuolu
savam kieme.
Tada žinai.