Na ir kas, kad lietus įkyrus, rudeninis,
Dangų traukia sijonai miglos.
Aš — ne lapas obels iš visų paskutinis,
Pasilikęs virpėt ant šakos.

Stebiuosi net pats, kiek dar daug reikalų
Ir draugų, belaukiančių laiško,
Pasidžiaugti kartu, kad tikrai gyvenu,
Kad žemės paviršiumi vaikštau.

Kur gi knygos, albumai ir seni pažadai,
Jog rašysiu, tikrai parašysiu
Apie tai, kaip svajota, mylėta kadais —
Prie archyvo lentynų sugrįšiu.

Verda įvykiai laiko karštam katile,
Neišmokau palikt abejingu,
Gera būt ir mažiausiam Tėvynei darbe,
Pasijausti — esi reikalingas.
............................................................
Veltui beldžia lietus į skardinę palangę,
Nuobodžios jo kalbos negirdžiu.
Geriau paklausysiu dar kartą Vivaldžio,
Svaiginančių Štrauso garsų.