Meilė tai jausmas, kuris aplanko savaime
Jį nesulyginsi su baime, tai kur kas daugiau,
Šilčiau, mieliau, viskas kur kas sudėtingiau.
Meilė tai saule, šviesi tokia spindinti, brangi
Ji man brangi, tyra, joje rusena širdis tava.
Į šias eiles telpa viskas, kas manyje,
Viskas iš širdies, tikiuosi, jog tavo sielą tai palies,
Užgęstu pamatęs tave su kitu, nebesuvokiu, kur randuosi,
Ką aš čia darau, visas nutirpau, parklupau.
Klūpiu, galvoju apie tave, apie naktį, kurią buvome drauge.
Keista ši istorija apie nusuprastą gyvenimo toeriją.
Į visa tai kiti žiūri tik su ironija,
Man tai atrodo daug, o tau — tik paistalai.
Manęs jau nebegruzina tie jūsų juokai,
Skrendu ore kaip paukštis, paukštis tik be sparnų.
Man taip sunku, nebežinau, ar turėsiu dar jėgų judėti toliau.
Bet tikiu dar savimi, tikiu savomis jėgomis,
Beprasmiškomis natomis, kurios skamba manoj galvoj
Ir skatina plakti širdį dar smarkiau, smarkiau negu plakė anksčiau.
Ačiū, jog leidai man tave mylėti, galėjau tavimi tikėti.
Galbūt per daug norėjau būti danguje, bet atsidūriau pragare.
Jei leistum man pasitaisyti, galėčiau visa tai tau į akis pasakyti,
Gailiuosi, ką aš padariau, manau, tave aš suprantu,
Galiu iš naujo tave mylėti, apie tave per sapnus kalbėti,
Tavimi visa savo esybe tikėti,
Aš tikėjau, kad kartu mes galime kovot už mūsų meilę iki pabaigos,
Bet atsitiko taip, kad nebebus tos kovos,
Niekad nepamiršiu akimirkos šitos, tos degančios širdies,
Kuri mane naktimis per tamsų kelia lydės, man gyventi amžinai padės.
Palaikys mane, kai bus sunku, juoksis su manimi kartu.
Pasiklydau tarp savo jausmų, tikiu, jog rasiu kelią iš gelmių.
Man širdį gelia, nes tave vis dar myliu, bet tau tai nebeįdomu.