Jie skaitė eilėraščius lig paskutinio atodūsio,
Kol krito aukštielninki – koma ištiko, mirtis...
Poetas pravirko – į karstą įdėjo po lotosą,
Po to (kaip įpratęs) užrašė velioniams mintis:
„Nedaug jūsų buvo, tegul Dievas rodo jums pagarbą,
Nėra jau ir man šitoj Žemėj daugiau ką daryt...“
Mišias atgiedojęs nuėjo į barą po pagrabo,
Kad gėlą lyg duobkasio dulkes galėtų nuryt.
Ir rijo ilgai – nebeliko kortelėje sąskaitos,
Po to tris dienas išmiegojo ir dar tris naktis.
Kai paėmė plunksną į ranką, išpylė jį prakaitas,
Nes Mūzą jo koma ištiko, vėliau – ir mirtis...