Dunda traukinys iš Vilniaus.
Dunda miškais, nedideliais miesteliais.
Biškį daugiau nei valanda, i tujei vėl Švinciąneliuos, gimtam miestely.
Gerai, kai gimtinė netoli nuo Vilniaus.
Gerai, kai Vilnius netoli nuo gimtinės.
Aini gatvi, ir net stebies.
Kelias savaites nebuvus gimtam miestely, sunku unprast prie tokią keistą spakainumą.
Mašinąs nežviegia, žmąnių gatvėj mažai.
Perait visų miestelį ažtrunka keturiosdešims minucių.
Ilgas miestelys, palei gelžkelį išsitimpys.
Net keista, kad kadu tai cia gyvenai, mąkykląn ėjai.
Atvažiuoji dabar par tėvus pabūt, paūtaryt.
Ale klasiokų nei vieną nesutinki.
I kur anys visi?
Būdavą, per miestelią jonines visi klasiokai susranka, baliavoja, tūsinas.
Linksma būdavą.
Ė dabar – nueini joninėsna, i nei vieną klasioką nesutinki.
Kam šeimyna, kam darbas, dauguma Vilniuj sėdi, o kas užsieniuos.
Gerai ar blągai miesteliui, kai sostinė arti?
Iš vienos pusės, sostinė visų jaunimų susiurbia, ba mąkyklų baigį srazu visi Vilniun išvažiuoja.
Ale iš kitos pusės, kai iš sostinies arti tieviškėn, tai dažnai parvažiuoja, nenutraukia ryšią.
Čiut ne priemiestys Vilniaus tie Švinciąneliai.
Žmones rytais iš cia darban traukiniais Vilniun važiuoja.
Atsikelia ryti, pusuntros valandąs traukiny, Vilniuj dirba, po darbą staciai namo, vė traukiniu pusuntros valandąs.
Čiut ne gyvenimas kely, traukinią ritmu.
Nu ė kas daryt, kai miestelį darbų nier.
Buvą prie savietų galinga plytinie, kambikormas, liejykla, kepykla, traukinių depas prie kambikormą...
Dabar tik plytinie laikąs.
Pramąnė sugriauta.
Biednas, liūdnas miestelys, kaip ir daug tąkių Lietuvoj.
Žmąnių vis mažiau i mažiau...
I tie patys vis sanyn, ė jaunimas – tąlyn.
Maš cia skaitąs pažanga pagal madernius standartus?
Kas ti žiną...
Visadu žmones mislyją, kų pažanga – kai visi dirba, nebiją dėl rytojaus, niekur važiuot neraikia, gali gyvint spakainiai, vaikus ūgent.
Vis mažiau krykštauja vaikų Švinciąneliuos.
Pamislyji, kiek seniau susrinkdavą bovytis prie upės, prie rusų makykląs, žiemų prie kalną ažu garažų, daugiabucių kvartali žaidimą aikštelėsu...
Nesusrenka dabar tiek.
Keistas jausmas apima, kai vaikštai vakari tymstant miestelią gatvėm.
Kai valgydamas momos virtų uogieny, daboji interneti buvusių klasiokų anketas sacijaliniuos tinkluos, fatagrafijas.
Negi cia tie patys žmones, su katarais kadu tai ėjai mąkykląn, bovijais, draugavai, pykais, su katarais gyvenimas virė, kunkuliavą?
Atrodą kų cia neprauda, nesivieryja niekaip.
Tąkis jausmas, kad cia ne tujei buvai, ė kas tai kitas.
Daugelys jau ženoti, su vaikais, kožnas kuria savą gyvenimų.
Negi mes kadu tai buvąm kartu, i atrodė, kad šite bus visadu, viečniai?
Sunku pavieryt, kad kadu tai šite buvą, atrodą, kad tik filmi viskų ragiejai.
Jau artėja dešimtmetys nuo mąkykląs baigimą.
Kadu anas suspėją praait?
Atrodą, taip nesenai visi audringai švintiem aštuonioliktus gimtadienius.
Audringai atašvintiem mąkykląs baigimų.
Didziavąmės unstojį universitetuosena da kolegijosna, moksluosna.
Dvidešimtas jubiliejus tep nesenai buvą.
Ė dabar jau i trisdešimtas ne ažu kalnų...
Pamislyt gi raikia – cieli trisdešims metų!!!
Sunku ir pavieryt, kų anys jau šite grait.
Sunku pavieryt, kad jau grait savys negalėsi priskirt prie jaunimą.
Praudų sakunt, tai jau i dabar nelabai gali...
Kur tas laikas, kataras (kaip mąkyklų baigiunt atrodė) visas amžinas, visas tavą?
Pasirodą, nesijaucia to laiką.
Dešims metų – kai dešims dienų.
Va i pajunti tadu, kad tavą gyvenimas ne viečnas...
Kai baigi mąkyklų, atrodą, kų gyvinsi amžinai.
Pasirodą, gyvenimas lakia graiciau, nei mąkykląj atrodie.
Tadu ir supranti, kų tėvai i dziedukai tau nuo vaikysties sakie: „man jau tiek metų, ė nepajutau, kadu praają... “
Pradedi jau i pats šitų jaust.
Ypač kai nuaini un dziedukų kapų.
Vaikystėj turėjai du dzieduku, dvi bąbutes.
Dabar jau neturi nei vieną.
Atsimeni, kaip moma per bąbuties pakravus sakė: „baisu, kai sani tievai miršta, ba tadu supranti, kad ir tau ailia ataina... “
Baisu apie šitai mislyt, ale i nemislyt neišeina.
Maš cia skaitąs subrendimas, kai laiką tėkmį pajunti?
Maš i teip.
Atrodą, do jaunas esi, ale gyvenimas jau spėją biškį aplamdyt.
Jau spėjai suprast, kad gyvenimas ne karamelė i ne saldi lendrinka, kaip mąkyklų baigiant atrodie...
Liūdna, rudenią lietus lyja.
Traukinys vėl važiuoja Vilniun.
Ryt darban, atadirbt savą pamainų cielų parų, ė paskui sekuncių parų visų miegot...
Darbas, miegas, raikalai, i teip nepajunti, kaip dienąs lakia.
Daboji – jau mėnesią nier, metų.
Ruduo jau, vėl nauji metai artieja...
Ė atrodą, do nespėjai unsjaust, kų dabar 2013 metai, ė jau zara naujus sutikt raikes.
Tašėj vežies momos iškeptus blynus.
Saniau nemėgdavai, nelabai anys i skanūs, ale dabar jau vien iš pagarbos momai suvalgai.
Ba tik dabar pradedi suprast, kiek tievai storojąs, kolai tavi ažauginą, kiek pastangų undėją.
Saniau nesuprasdavai.
Va jau i Vilnius.
Laikas persjungt dabarties režiman iš praeities režimą.
Ryt darbas, nebus kadu daug mislyja.