Du inkliuzai akių sutemoj tartum paukščiai nutūpę,
Nė užmigt, nė pakilt, blaško vėjas mintis, neramu.
Baltą spalvą lėtai išmikčiojo žiema ir prisnūdo.
Lyg netyčia, lengvai pašarmojus ant tavo plaukų.

Per pečius drebulys, jau, atrodo, ne talžo, o glosto,
Ši vėjuota naktis iškedena, nurengia nuogai.
Jau vargu, ar norėtum išlošti daugiau negu duota,
Gal tik tiek, kiek sugautum sudraskytais tinklais.

Taip skausmingai, sulėtintai pilnatys byra į širdį,
Liūdnas žvilgsnis nuslysta link beskylančios tavo žvaigždės.
Per skausmus atsidusęs, tu vis tiek dar gyvenimą girdai,
Nors sulįstų į plaštaką pirštai, juk žinau — nepadės.

Du inkliuzai akių, atsirėmę į Dangų, nutyla.
Nors per ašmenis brauk, nepajausi, daugiau neskaudės.
O nuo mano peties vilties paukštė suklykus pakyla
Ir vaitodama skrenda link bekrintančios tavo žvaigždės.