Ar esi?
Nebijok, nekliedėk vienatve, aš čia pat ir klausaus kraujo tvinksnių,
Tapsiu gurkšniu gaiviu, kai peršės gerklėje troškulys.
Tiek turėsi manęs, kiek šukelių iš sapno išrinksi,
Nes vienoj būtyje sielos kartais nuo kūnų toli.
Kas nuaidi varpais, tas neterška it puodas, keptuvė,
Bet esu namuose alei dieną skalsos trupiniais,
It svari priežastis užsimiršt, kad Anapus jau buvę -
Išlydėję savus ir panūdę jais sekant išeit.
Suturėjo kažkas - gal gyvenimo geismas, gal baimė,
Gal it driežas gaji užsigydyt žaizdas pareiga?
Gal sprangi neviltis, kad viduramžy laimė jau baigės,
Gal be atsako klausimas likęs:" Už ką?.."
Nežinau. Nesvarbu. Snaudžiam mudu kaip rudenį musės,
Savo kūnais vėsiais išsiilgę jaukios šilumos.
Nebijok, aš čia pat. Suparntu, ko sudirgęs, suklusęs -
Atpažįsti rankas. Jos, deja, ne tavos mylimos.
Aš lieku prie tavęs atsitraukus per menką atstumą,
Kad paseiktum tada, kai vienatvės kankins kliedesys,
Nuo begarsių riksmų kai gerklė iki peršulio džiūna,
Kai be vardo tu klausi:"Sakyk, ar esi?"...