Žvaigždele

Žvelgi pro debesėtus plaukus,
Sesule, šiąnakt vėl nedrąsiai.
Kaip lašo dykumoj sulaukus
Geriu godžiai akis tavąsias.


Blyški tu. Ar tavi pasauliai
Bekraujai kaip ir mano lūpos?
Akimirkai kvėpuoti liaujuos
Po tuo, kas nulemta, suklupus.


Meldžiuosi išgalvotai tiesai,
Kur tuščio žodžio daug sudėta.
Neišmaldausi – esam dviese
Vienatvei skirtos, pažadėtos.


Ir mūsų pokalbis bežadis
Virpės ore, kol mėnuo dyla.
Kol rytas vėl visus prižadins
Pavogdamas iš mūsų tylą.

Niekada