Tėvynė sušalo į gruodą –
Mes baltojo siaubo speiguos –
Mažytės  ugnelės paguoda –
Visa šiluma Lietuvos...

Tiesa ir Šviesa nušarmavo
Mūs bočių Ramybės Kalva –
Išbalusios girios sapnavo,
Kad klausė, ar Laisvė gyva

Jų ryto aušra, patekėjus
Pro kraujo ir skausmo jūres –
Mes gėrėm ledėjančius vėjus
Ir valgėme  liūdesį mes...

Takelį lig miško pramynę,
Ugnelei tai  bėgom šakų...
Ar Tavo vaikai mes, Tėvyne,
Ar čia po mūs pėdomis Tu ???

...Gal Sibiras tik nedraugingas,
Gal mūs Tu tik sapnas leduos?
Kaip rūkas rytoj būsi dingęs,
Nagrįši šalčiu niekados!

O girios aplink jau tamsėja –
Vilkų akys žiba šaltai –
Ir guobos šakos vakarėja
Kantrieji Gimtinės  Krantai...