Pamėlynavęs nuo savo baltumo
Mėnesienoje ganėsi žirgas
Mano sapnų realybėj.
Po kelią nešiojosi lapai,
Truputį pakvaišę rudenį.
O kitą rytą ant geltono kilimo
Voliojosi katės kieme.
Kaip gerai, kai peiliai aštrūs.
Galiu be vargo nusilupt apelsiną
Ir užsimerkusi laukti,
Kol židiny įsikurs ugnis.
Vėją myliu. Jis guodžia,
Kai tyli visi gyvi padarai.
Kai net mano žirgo kanopos
Be garso vaikšto po debesis,
Nusileidusius iš mano kamino.