Gyvenimo geismas
Ar žinotum, ką reiškia gyvenimo geismas,
Jei nekąstų, nemaltų, jei gyvo neplėštų?
Mylimų neatimtų? Jauno kūno nežeistų?
Jei nedrengtų tavęs, kad savęs net gailėtum?
Gal ir liktum medūzos drebučiais užuteky
Ir aukščiausių natų čia būties negirdėtumi,
Gal sukluptum prieš pirmą kely rastą kliūtį,
Jei gyvenimo taip atkakliai nederėtumi
Su bet kuo - su Dievu, juodu pragaro velniu,
Su žolelių žinovais, šarlatanais ar medikais,
Nes tiki juk šventai, kad esi nusipelnęs
Dėl visų pastangų būti žudomas švelniai.
Pasakyk man, iš kur tavo šitas naivumas?
Gal turi tau įduotą garantijų lapą?
Ne, apsuko galvelę žolynų kvapnumas,
Tas, kurio neužuosi atgulęs į kapą.
Apžavėjo žaibuojantis kraujo zenitas,
Sugraudino lig ašarų kūdikio verksmas.
Koks nelengvas gyvenimas, bet nesiūlo nieks kito,
Gal todėl iškentėti dėl jo viską verta?
Šimtą kartų keliesi lyg būtumi Feniksas,
Užkalbėjęs randus tarsi būtum nelopytas.
Kam silpnų ir menkų būna skiriamos priesaikos?
Ogi tiems, kas pakėlė visus savo sopulius.