Leidžiasi rūkas kaip uždanga,
Viskas paskęsta baltam debesy.
Iš jo atėjusi abejonė kužda man:
„Nėra tobulų. Ir tu nesi“.

Akių kampučiuose susikaupia ryžtas.
Neilgai trukus galėsit paploti.
Neišsakytas skausmas sugrįžta
Gilus kaip ritualinė tatuiruotė.

Ištartas žodis iš siaubo nustėro,
Išgirdęs apie baisius paslapčių dalykus.
Žiūri mirę asketai, riteriai ir fėjos,
Jų kaip ir sapno daugiau nebebus.

Aš nesurinksiu pažirusių dalių,
Nelipdysiu, krūvon nesudėsiu.
„Aš išeisiu tyliai“, – taip pat tyliai tariu,
Žengdama per banguojančią vėsą.