Koks tuščias aš ir pakišų nereikia,
Tyloj ties praraja tariu pats sau.
Kas peno mano tuščiai sielai teikia,
Kai vienišas į gelmę prarajos spoksau?

Ką sąmonė iš prarajos gelmės pašauks?
Kas taip nerimastingai tvinksi manyje?
To paskutinio žingsnio artuma sujauks,
Kas sunkiai taip užgimę buvo kančioje.

Ta tvirtuma, kurios dvejonių audros
Nepajėgė nuplaut iš savasties manos,
Pralaiminčiam bereikšmės išgalvotos baudos,
Vien baimė kausto savastį prie nežinios.

Vien kartuma aitri, tarsi tulžis pratrūkus,
(Rudenė meilė juk taip pat karti...)
Buvau, taip banalu, kaip pienės pūkas,
Taip skaudžiai tolsta buvę taip arti...

Koks tuščias aš, bet pakišų nereikia.
Vien žingsniai tolstantys šešėliais manyje.
Ir liūdesys, ir ilgesys rimties neteikia,
Vien nerimas sukaustęs virš prarajos.

Burtažodžiai ir burtai, ir slėpingos akys,
Žemiškieji turtai, žinančiųjų burnos
blanksta, kai virš prarajos tarsi plaštakė
Į peleną... šviesos sparnai... tamsa ir urna...

Kur dingo tas geismingas noras lėkti,
Ir ilgesys „kažko“, tiksliau „kažko nėra“,
Grėsmingas sielos noras tą „kažką“ turėti,
Soties nežinanti, vien stygiuj alkstanti jėga.

Jau alkio slenkstis peržengtas, stoka nurimus.
Toks rymau liūdesy — jau laisvėje — virš prarajos:
Geismingas tarsi blyksnis skrydis ir žavingas,
Bet nekartojamas, be magiškojo „atgalios“...