Pamiršim viską — žiedus ir rūko pievas,
Liepos kaitras, rugpjūčio nakties vėsą,
Į vakarą skubėjusią rugsėjo švelnią dieną
Ir gervių paliktą auksinių lapų šėlsmą.

Vėl lauksime žiemos, Kalėdų šventės,
Kai ranką tiesim snaigei iš dangaus.
Dar vieną puslapį į praeitį užvertę,
Skraidysim sapnuose pavasario šviesaus.

Bus geras metas draugystei ir kūrybai,
Pripilt taures prie žvakės uždegtos
Arba palinkt prie neskaitytos knygos,
Klausyt, kaip smuikas Paganinį gros.

Kada pamiršim viską, ką vasara dalino,
Tikiu — krūtinė liks žiedų pilna,
Juk niekam laikas svajoti neužgynė,
Kol žemėj tęsias tavo valanda.