Sakyk, kodėl suskaudus palengvėja?

Ar kad jaučiu, jog vis dar gyvas

Kiekvienas kūno taškas ir nespėju

Gyventi pamiršti? Gal kad tyliai byra

Lašais stikliniais būvio pilkuma?

Į ryta pustuščiais vagonais

Nudunda lyg beprotė vienuma

Ir skruostuose liepsnojanti raudona.

Langai į mūsų vakar nurasoję

Viltim žvirgžu išbyrančia tarp pirštų.

Kas tvinksnį nepaliaujamai kartoju –

Kol skauda dar tikrai tikrai nemirštu.